Database.use.hdl: https://cris.mruni.eu/cris/handle/007/20906
Now showing 1 - 1 of 1
  • Publication
    Europos Sąjungos imperizacija ir mažosios valstybės
    [The imperisation of the European Union and the small states]
    research article
    Politologija / Vilniaus universitetas. Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas. Vilnius : VU, 2011, Nr. 4(64)., p. 74 -109
    Straipsnyje, remiantis Michelio Foucault, Edwardo Saido, Antonio Negri, Michaelio Hardto, Ludvvigo Wittgensteino, Zenono Norkaus, Nortauto Statkaus, Raimundo Lopatos ir kitų mokslininkų mintimis, per imperinę paradigmą aiškinama ES struktūra, didžiųjų ir mažųjų valstybių santykiai bei pastarųjų įtakos didinimo galimybės. Pasitelkus L. Wittgensteino šeimyninio panašumo teoriją ir jos taikymo logiką, kurią naudojo Z. Norkus, įprasmindamas Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę kaip imperiją, prieinama išvada, kad ES „per daug nukrypsta" nuo klasikinio ar neoklasikinio imperijos tipo. Tačiau atsižvelgus į tai, kad neatitikimai, išryškinti taikant Z. Norkaus metodiką, yra lemti formos, bet ne turinio, teiginys, kad ES išlaiko imperijos sampratos prasminį krūvį, yra pagrįstas. Tai leidžia ES įvardyti kaip postmodemią imperiją. Straipsnyje orientuojamasi į ES postmodernios imperijos valdymo režimą ir pagrindinį, visus kitus centrus subordinuojantį centrą, - „branduolį". „Branduolys" pristatomas kaip esminis postmodernios imperijos atpažinimo kriterijus, darantis esminę įtaką visiems ES vykstantiems procesams, ypač mažųjų valstybių įtakos įtvirtinimo galimybėms. Priėjus išvadą, kad suvereniteto atsisakymas laiduoja didesnę galią, siūloma Lietuvos regioninės lyderystės siekį grįsti kuo gilesnės integracijos ir suvereniteto atsisakymo (delegavimo) motyvu.
      1Scopus© SNIP 0