Teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo procesinė tvarka: lyginamoji analizė Lietuvos ir Vokietijos civilinio proceso įstatymuose

Teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos užtikrinimas yra vienas iš pagrindinių teisinės valstybės statusą patvirtinančių siekiamų tikslų. Magistro darbe teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos procesine teisine prasme, t. y. teisė pareikšti ieškinį (pareiškimą), analizuojama pasitelkiant lyginamąjį tyrimo metodą, įgalinantį palyginti atskirų valstybių - Lietuvos Respublikos (toliau – Lietuvos) ir Vokietijos Federacinės Respublikos (toliau –Vokietijos) - teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo procesinės tvarkos teisinį reguliavimą. Abejose šalyse teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos reglamentuojama aukščiausią teisinę galią turinčio teisės akto, t. y. Konstitucijos, normomis. Teisės kreiptis į teismą teisinis reguliavimas, esant asmens teisių pažeidimui privatiniuose teisiniuose santykiuose, Lietuvoje ir Vokietijoje skiriasi: Vokietijos Pagrindinio įstatymo 19 str. 4 d. garantuoja teisę kreiptis į teism���� tik tuo atveju, kai teisių pažeidėjas yra viešoji valdžia. Tačiau Vokietijos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog teisiniams ginčams, nepatenkantiems į Pagrindinio įstatymo 19 str. 4 d. ribas, teisė kreiptis į teismą garantuojama įtvirtintu teisinės valstybės principu. Priešingai nei Vokietijoje, Lietuvos Konstitucijoje yra įtvirtinta bendroji teisės norma, taikoma kilusiems ginčams tiek civiliniuose, tiek kitokio pobūdžio teisiniuose santykiuose. Kiekvienas, norintis pasinaudoti teisės aktuose įtvirtinta teise kreiptis į teismą, privalo laikytis nustatytos tvarkos. Magistro darbe atskleidžiama teisės kreiptis į teismą samprata, analizuojami įstatymų nustatyti reikalavimai šiai teisei įgyvendinti, neigiamos pasekmės neįvykdžius nustatytų reikalavimų, bei teismų praktika teisės kreiptis į teismą tinkamo realizavimo srityje. Atkreiptinas dėmesys ir į atsisakymo priimti ieškinį pagrindų atskyrimą nuo ieškinio trūkumų šalinimo instituto. Visa teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo procesinė tvarka analizuojama lyginamuoju tyrimo metodu, lyginant Lietuvos ir Vokietijos civilinio proceso įstatymų nuostatas.

Die Gewaehrleistung vom Justizgewaehrungsanspruch ist eines der Axiome, die den Status von dem Rechtsstaat betont. In dieser Magisterarbeit wird der Justizgewaehrungsanspruch im Sinne des prozessrechtlichen Aspektes, d. h. wie das Recht vor Gericht einzuklagen, analysiert. Die Eroerterung vom Justizgewaehrungsanspruch wird mit Anwendung eines Vergleichsmethodes erledigt. Das Ziel dieser Magisterarbeit ist die Prozessordnung der Verwirklichung vom Justizgewaehrungsanspruch in Litauen und in Deutschland zu vergleichen. In beiden Laendern wird der Justizgewaehrungsanspruch auf der obersten Regelungsebene verankert – im Grundgesetz (GG) der Bundesrepublik Deutschlands und in der Verfassung Litauens. Die Rechtsschutzgarantie in privatrechtlichen Verhaeltnissen ist in verfassungrechtlichen Normen unterschiedlich geregelt: Art. 19 Abs.4 GG schuetzt die Rechte des Menschens nur bei Velretzung durch oeffentliche Gewalt. Das Bundesverfassungsgericht hat den aus dem Rechtsstaatsprinzip in Verbindung mit den Grundrechten folgenden allgemeinen Justizgewährungsanspruch zunächst als Grundlage des Rechtsschutzes in zivilrechtlichen Streitigkeiten anerkannt, für die Art.19 Abs.4 GG nicht anwendbar ist. Im Gegensatz dazu gibt es eine allgemeine verfassungsrechtliche Norm in Verfassung Litauens, die nicht nur fuer die oeffenltich-rechtlichen, sondern auch fuer die zivilrechtlichen Streitigkeiten gilt. Jeder, wer sein Recht vor Gericht einzuklagen realisieren moechte, muss es gemaess festgelegter Prozessordnung verwirklichen. In dieser Magisterarbeit wird der Begriff vom Justizgewaehrungsanspruch im Sinne des prozessrechtlichen Aspektes besprochen, sowie auch die Voraussetzungen, die den Zugang zum Gericht ermoeglichen, die Rechtsfolgen, wenn die Voraussetzungen nicht erfuellt werden und die Judikatur von Litauen und Deutschland im Bereich der Verwirklichung vom Justizgewaehrungsanspruch auf dem Grund der Vorschriften von Zivilprozessordnung. Im letzten Kapitel handelt es sich von den Unterschied zwischen zwei Rechtsinstituten: Maengelbeseitigung von Klage und die Abweisung von Klage als unzulaessig.