Savavaldžiavimas ir jo kvalifikavimas
Bilevičiūtė, Indrė |
Gutauskas, Aurelijus | Recenzentas / Rewiewer |
Baranskaitė, Agnė | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Kujalis, Pavelas | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Nevera, Andrius | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Pakštaitis, Laurynas | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Piesliakas, Vytautas | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Pečkaitis, Justinas Sigitas | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Bieliūnas, Egidijus | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Gutauskas, Aurelijus | Darbo gynimo komisijos pirmininkas / Thesis Defence Board Chairman |
Baigiamajame darbe yra nagrinėjama viena iš nusikalstamų veikų – savavaldžiavimas. Taikant praktikoje savavaldžiavimo normą, susiduriama su daugelių problemų. Norint pašalinti problemas ir neaiškumus, yra būtina atlikti savavaldžiavimo normos analizę. Todėl darbe analizuojamos savavaldžiavimo ištakos ir reikšmė, nagrinėjama ne tik Lietuvos Respublikos baudžiamajame įstatyme, bet ir kai kurių užsienio valstybių ( Rusijos, šalių buvusių TSRS sudėtyje, Ispanijos, Norvegijos, Švedijos, Suomijos, Vengrijos) baudžiamuosiuose įstatymuose įtvirtinta savavaldžiavimo norma. Didelis dėmesys skiriamas objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių analizei. Nagrinėjamos savavališkai įgyvendinamų teisių kategorijos. Pateikiamos tikros ar tariamos, savo ar kito asmens teisių sąvokos bei atskleidžiamos teismų praktikoje, dažniausiai pasitaikančios klaidos jas aiškinant. Pateikiama didelės žalos požymio analizė, taip pat šio požymio interpretavimas teismų praktikoje. Subjektyvieji savavaldžiavimo požymiai, t. y., kaltė – pasireiškia tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia. Savavaldžiavimui būdinga tik pateisinama klaida, kai kaltininkas negalėjo ir neturėjo suprasti, kad realiai jokios subjektinės teisės nėra. Tačiau jeigu jo klaida yra nepateisinama, nes jis turėjo ir galėjo suprasti, kad iš tikrųjų jokios teisės nevykdo, tai savavaldžiavimo požymių nėra. Numatyta kvalifikuota savavaldžiavimo sudėtis taikoma tais atvejais, kai savavališkas teisės vykdymas susijęs su fizinės ar psichinės prievartos panaudojimu. Pabrėžtina, kad pagal teismų praktiką, savavaldžiavimas, padarytas naudojant fizinę ar psichinę prievartą, pripažįstamas nusikalstama veika, net ir formaliai nenustačius didelės žalos požymio. Nagrinėjant savavaldžiavimo atribojimą nuo turto prievartavimo ir kitų teisės pažeidimų, priėjome išvados, kad tik savavaldžiavimo normos sukonkretinimas padės išvengti teismams klaidų ir neteisingų sprendimų.
The final work deals with one of the criminal offenses – the self-willed conduct. Practical application of the norm of self-willed conduct faces some problems. In order to eliminate these problems and uncertainties, it is necessary to perform the analysis of self-willed conduct norm. Therefore, the work examines the origins and significance of self-willed conduct and studies this norm embedded not only in the Republic of Lithuania Criminal Code but also in criminal laws of some foreign countries (Russia, countries of the former USSR, Spain, Norway, Sweden, Finland, and Hungary). Much attention is paid to the analysis of subjective and objective features. The work covers the categories of arbitrary implemented rights. It presents concepts of real or alleged, self or other person's rights, and reveals the most common errors in court practice when interpreting them. The work contains analysis of the damage features, as well as their interpretation in court practice. Subjective feature of self-willed conduct, i.e. the guilt reveals itself both by the direct and indirect intention. Typical justified mistake of self-willed conduct is when the perpetrator could not and did not realize that in reality there is no personal/subjective right. However, if perpetrator’s mistake is unjustified because he could and had to understand that he is not conducting any right in reality, the signs of self-willed conduct are absent. The qualified self-willed conduct is qualified as an offence when the arbitrary execution of rights is related with physical or mental violence. It should be noted that in court practice self-willed conduct by using physical or mental violence is acknowledged as a criminal offense, even if serious damage is not established. Finally, examining the separation of self-willed conduct from extortion and other offenses, it could be concluded that only concretization of self-willed conduct norm may prevent from miscarriages of justice or false solutions.