Karo vadų pareigos, jų įgyvendinimas ir atsakomybė pagal tarptautinę humanitarinę teisę
Gailiūtė, Dovilė | Recenzentas / Rewiewer |
Katuoka, Saulius | Darbo gynimo komisijos pirmininkas / Thesis Defence Board Chairman |
Vėgėlė, Ignas | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Žilinskas, Justinas | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Biekša, Laurynas | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Daukšienė, Inga | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Jakulevičienė, Lyra | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Petkus, Ridas | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Ravluševičius, Pavelas | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Šaltinytė, Loreta | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Štarienė, Lijana | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Trofimovienė, Laima | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Vado atsakomybė yra tarptautinėje paprotinėje teisėje nusistovėjęs principas. Vadai, pagal šią doktriną, atsako ne už savo pačių įvykdytus nusikaltimus, o už pavaldinių, kuriems nesugebėjo užkirsti kelio ar bausti. Ši atsakomybė kyla dėl neveikimo. Mokslininkų bendruomenėje iki šių dienų nėra aišku, ar vadai atsako už pavaldinių nusikaltimus, ar už savo paties pareigos nevykdymą. Vadai atsako už atskirą nusikaltimą, kuriam neužkirto kelio ar už kurį nebaudė, kuomet tarptautinė teisė jį buvo įpareigojus tą daryti. Vado atsakomybė yra sui generis atsakomybės už neveikimą forma. Pagal ad hoc tribunolų jurisprudenciją, vado atsakomybė susideda iš trijų elementų: vado-pavaldinių santykių, vado mens rea ir būtinų ir tinkamų priemonių užkirsti kelią nusikaltimui ar bausti nesiėmimo. Visi šie elementai turi būti įrodyti ir bet kokios abejonės kilimas turi būti sprendžiamas kaltinamojo naudai. Vado-pavaldinių santykiai galimi tik esant efektyviai vado kontrolei. Efektyvumas reiškia, kad vadas gali ne tik vienaip ar kitaip daryti įtaką pavaldinių veiksmams, tačiau ir priversti paklusti, materialiai sugebėti užkirsti kelią nusikaltimams ar bausti. Romos statute karo vadų ir asmenų, efektyviai vykdančių karo vado funkcijas, mens rea skiriasi nuo civilių vadų. Romos statuto travaux préparatoires pasufleruoja, kad civiliai vadai, skirtingai nei karo, neturi tokių pačių galimybių vykdyti savo pareigas. Dėl šios priežasties jų žinojimo standartas yra švelnesnis nei karo vadų. Romos statutas nustato tarptautinėje teisėje nepripažitą, baudžiamąją atsakomybę keliančią pareigą – įgyti informacijos. Tai ne tik kad prieštarauja tarptautinei paprotinei teisei, tačiau ir susiaurina vadų fundamentalią teisę į gynybą. Ad hoc tribunolai atmetė priežastinio ryšio reikalaivmą, tuo tarpu Romos statute priežastinis ryšys yra atskiras vado atsakomybės elementas. Vado pareigos užkirsti kelią atveju priežastinis ryšys egzistuoja tarp vado pareigos užkirsti kelią nevykdymo ir pavaldinių nusikaltimo padarymo, pareigos bausti atveju - tarp šios pareigos nevykdymo ir pavaldinių likimo nenubaustais.
Superior responsibility, otherwise known as command responsibility, is a well established doctrine in both treaty and customary international law. Superiors are held criminally responsible for breaches of international humanitaran law committed by their subordinates. Responsibility arises only after superior fails to take any preventive or punitive action when he was under a duty to do so. There is no common opinion of what that doctrine should stand for, is it a mode of liability for subordinates crimes or a separate offence of superior. It is a crime of omission which has no or little support in national legislation systems. Superior responsibility is a sui generis form of responsibility for omission. Superior responsibility, according to ad hoc tribunals jurisprudence, is constructed of three elements which are superior-subordinate relationship, superior’s mens rea and ability to take necessary and reasonable measures to prevent subordinate’s crime and punish. All these elements must be proofed beyond reasonable doubt. Superior-subordinate relationship can only be established if there existed effective command and control between those two. Effectiveness is a material ability to influence subordinates actions in a way of either stopping them from committing a crime or being able to punish. Superiors mens rea in Rome Statute for military commander and a person, effectively acting as such is more strict than for other superiors, described in art. 28(b). Travaux préparatoires of the Rome Statute suggests, that civilians, unlike military commanders, are not capable of fulfilling their obligations in the same way. Due to this reason, a lower standard was introduced. Rome Statute has applied an internationally not known superior duty which could entail criminal responsibility – to keep oneself constantly informed. It is not only contradictory to customary law, but also narrows superiors fundamental right to defense. Ad hoc tribunals have removed a requirement of causality, since International Criminal Court applied it directly in its statute as a compulsory element of the doctrine. Causality may exist between superiors failure to prevent the crime and its occurrence. While in the duty to punish case, causality exists between superiors failure to punish and subordinates remained unpunished.