Bankroto proceso unifikavimo ir harmonizavimo tendencijos Europos Sąjungoje

Šiame magistro baigiamajame darbe nagrinėjamos bankroto proceso unifikavimo ir harmonizavimo tendencijos Europos Sąjungoje. Siekiant atskleisti šias tendencijas, analizuojamos bankroto proceso unifikavimo ir harmonizavimo prielaidos bei šiuo metu galiojantis bankroto proceso teisinis reguliavimas Europos Sąjungos teisėje, nagrinėjami kai kurie valstybių narių nemokumo teisės nacionalinių skirtumų aspektai, pateikiamos tarpvalstybinių nemokumo bylų problemos, taikant Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų, ir atskleidžiamos Europos Parlamento bei Europos Komisijos iniciatyvos, siekiant labiau suderinti nemokumo teisinį reguliavimą Europos Sąjungoje. 2000 m. gegužės 29 d. priėmus Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų, tikslas tam tikru lygiu harmonizuoti tarpvalstybinio bankroto procedūras buvo pasiektas. Pasirinktas teisinio reguliavimo modelis pasižymi lankstumu, nėra centralizuotas ir nenustato vieningo bankroto proceso visoje Europos Sąjungoje. Taigi minties unifikuoti bankroto teisinį reguliavimą Europos Sąjungos lygiu buvo atsisakyta. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų nuostatose derinamos universalumo ir teritoriškumo koncepcijos, kas, viena vertus, suteikia procedūrinį tarpvalstybinio pobūdžio nemokumo bylose lankstumą, nesukelia konfliktų tarp suverenių valstybių, kita vertus, gali trukdyti išsaugoti skolininko turto vertę ir geriau apsaugoti kreditorių teises ir teisėtus interesus. Užtikrinti efektyvų ir veiksmingą tarpvalstybinių bankroto bylų nagrinėjimą gali būti sudėtinga dėl valstybių narių nemokumo teisės skirtumų ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų taikymo problemų. Tačiau, kol egzistuoja reikšmingi nacionalinės nemokumo teisės skirtumai valstybėse narėse, unifikuoti bankroto proceso teisinį reguliavimą Europos Sąjungos lygiu vargu ar būtų įmanoma ir tikslinga. Manytina, kad Europos Komisijos pateikti pasiūlymai dėl Tarybos reglamento (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų nuostatų, susijusių su taikymo sritimi, jurisdikcijos nustatymo taisyklėmis, šalutinių bylų veiksmingesniu nagrinėjimu, bylų viešinimu ir kreditorių reikalavimų pateikimu bei įmonių grupių nemokumo bylų koordinavimu, tobulinimo yra optimalus rezultatas, siekiant labiau suderinti nemokumo teisinį reguliavimą Europos Sąjungos lygiu, ir turės teigiamas pasekmes tarpvalstybinių bankroto bylų nagrinėjimo sistemos veiksmingumui bei sklandaus vidaus rinkos veikimui užtikrinti.

This Master Thesis contains analysis of trends of unification and harmonization of bankruptcy process in the European Union. In order to disclose these trends, the background of unification and harmonization of bankruptcy process, the existing insolvency legislation in the European Union are analyzed, as well as some issues related to differences of national insolvency laws of Member States, the problems of cross-border insolvency proceedings concerned with the application of Council Regulation 1346/2000 on Insolvency Proceedings and the initiatives of the European Parliament and the European Commission with a view to achieving a greater harmonization of insolvency legislation in the European Union are discussed. The aim to harmonize cross-border insolvency proceedings in a certain level was achieved in adoption of Council Regulation 1346/2000 on Insolvency Proceedings on 29 May 2000. The selected model of insolvency regime could be characterized as flexible, not centralized and does not contain a unified bankruptcy system between Member States of the European Union. So the goal to unify bankruptcy regime in the European Union was rejected. The concepts of universality and territoriality are combined in the provisions of Council Regulation 1346/2000 on Insolvency Proceedings. On one hand, this combination provides procedural flexibility in cross-border insolvency cases and does not arise conflicts between sovereign states. On the other hand, it can create obstacles to maximizing the value of the insolvency estate and better protection of creditor interests. Differences between national insolvency laws and the problems concerned with the application of Council Regulation 1346/2000 on Insolvency Proceedings can create obstacles to ensure an effective and efficient cross-border insolvency legal framework. However as long as significant differences between national insolvency laws exist, it would hardly be possible and worthwhile to create a unified insolvency regime in the European Union. It is considered that the proposals of the European Commission to amend Council Regulation 1346/2000 on Insolvency Proceedings in order to extend the scope of regulation, to improve the rules of jurisdiction, to establish more efficient secondary proceedings, the rules on publicity of insolvency proceedings and the lodging of claims and specific rules dealing with the insolvency of a multi-national enterprise group, are an optimal result in order to establish a more harmonized insolvency regime in the European Union and will have a positive effect in the establishment of an efficient insolvency legal framework and the proper functioning of the internal market.