Kūrinių, kurių autorius negali būti nustatytas, panaudojimo problemos
Kubiliūtė, Vilma |
Usonienė, Jūratė | Recenzentas / Rewiewer |
Vasarienė, Dalia | Darbo gynimo komisijos pirmininkas / Thesis Defence Board Chairman |
Matkevičius, Algirdas | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Pakalniškis, Vytautas | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Kudinavičiūtė-Michailovienė, Inga | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Birštonas, Ramūnas | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Usonienė, Jūratė | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Nenustatytų autorių teisių kūrinių panaudojimo klausimas keliamas jau keletą dešimtmečių, kadangi vartotojai, norėdami panaudoti kūrinius, kurių autorių teisių turėtojai nėra žinomi, negali to padaryti, nes neįmanoma gauti autorių teisių turėtojų sutikimo. „Google“ pradėjusi savavališkai skaitmeninti įvairius kūrinius ir daryti juos prieinamus internete paaštrino kūrinių našlaičių problemos diskusijas. Tiek JAV, tiek ES pradėti rengti teisės aktų projektai dėl nenustatytų autorių teisių kūrinių teisėto panaudojimo. JAV buvo pasirinktas nuostolių ribojimo modelis, kuriuo remiantis vartotojai, norėdami naudoti kūrinius našlaičius, privalo atlikti kruopščią autorių teisių turėtojų paiešką, o teisių turėtojui atsiradus ir pareiškus ieškinį teisme dėl pažeistų teisių gynimo, sumokėti jam protingo dydžio kompensaciją. Skandinavijos valstybėse taikomas išplėstinio kolektyvinio licencijavimo modelis, o Kanadoje pasirinktas centrinės valstybinės institucijos išduodamos neišimtinės licencijos modelis. ES priimta Direktyva dėl tam tikro leistino nenustatytų autorių teisių kūrinių panaudojimo, kurioje buvo nustatytos išimtys kūrinio naudojimo būdams ir naudotojams. Direktyvoje įtvirtinta, kad išimtis skaitmeninti kūrinius taikoma tik viešosioms bibliotekoms, muziejams, archyvams, švietimo įstaigoms, kino ar garso paveldo institucijoms ir viešosioms transliuojančiosioms organizacijos, kiek tai susiję su jų viešojo intereso misijos vykdymu. Be to, skaitmeninti kūrinius galima tik atgaminimo ir padarymo viešai prieinamais tikslais. Direktyva taikoma ribotam objektų sąrašui, t.y. knygoms, dienoraščiams, laikraščiams, žurnalams ar kitiems rašytinių kūrinių forma paskelbtiems kūriniams; kinematografiniams arba audiovizualiniams kūriniams ir fonogramoms. Direktyva taikoma tik tiems kūriniams, kurie buvo pirmą kartą paskelbti ES valstybėje narėje. Taigi, Direktyva siekiama reglamentuoti tik dalies nenustatytų autorių teisių kūrinių problemą. Šio tyrimo tikslas yra išanalizuoti kūrinių našlaičių teisines naudojimo problemas ir galimus Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę sprendimų būdus. Perkeliant Direktyvą į nacionalinę teisę būtina įgyvendinti pagrindinius Direktyvoje nustatytus tikslus ir uždavinius, t.y. nustatyti įstatymines išimtis dėl kūrinių naudojimo, naudojimo būdų ir subjektų, įtvirtinti kruopščios paieškos reikalavimus, sudaryti šaltinių sąrašus, kuriuose būtų atliekama teisių turėtojų paieška, įsteigti kūrinių našlaičių duomenų bazę, nustatyti kūrinių našlaičių statuso panaikinimo sąlygas. Siekiant išspręsti visų kūrinių našlaičių, kurie nepatenka į Direktyvos reglamentavimo sritį klausimą, tikslinga įtvirtinti išplėstinio kolektyvinio administravimo modelį. Įtvirtinus šį modelį, kolektyvinio administravimo asociacijos atstovautų ne tik asociacijos narių teises, bet ir tų autorių teises, kurie nėra asociacijų nariai.
The question of orphan works has been asked for several decades already. Users, who wish to use works, which author is not known or locatable, can not do that because they can‘t get a consent to use a work. The orphan works problem has become particularly dramatic in the context of large scale digitization, when „Google“ started to digitize orphan works and make them available online. USA and EU started to enact new laws. USA introduced a limitation-on-remedy rule. The limitation-on-remedy rule means that there is a limitation of liability for those who use an orphan work after an unsuccessful but reasonable search for the right owners. This solution does not require issuing any license. It can be summarized that any person can use any work of any kind for any purpose if they are unable to find the copyright owner following a reasonably diligent search. Nordic countries apply extended collective management system. Canada chose the model of issuing non exclusive licenses of central state body. There was adopted Directive on certain permitted uses of orphan works in EU. The directive intends to provide a legal framework to facilitate the digitization of orphan works and to set common rules for the digitization and online display of orphan works. The Directive applies to works published in the form of books, journals, newspapers, magazines or other writings; cinematographic or audiovisual works and phonograms which are protected by copyright or related rights and which are first published in a member state or, in the absence of publication, first broadcast in a member state. EU member states can only provide exception or limitation to the right of reproduction and the right of making available to the public. The directive intends to regulate only a small part of all orphan works. The objective of this research is to analyze legal problems of use of orphan works and solutions of implementing directive into national law. Member states have to bring into force the laws necessary to comply with this directive. All member states have to set out rules for carrying out a diligent search, to determine sources of diligent search that are appropriate for each category of works in question, to create orphan works databases. In order to solve the orphan works problem it is necessary to adopt extended collective management system. The system consists of a voluntary transfer of rights from the right holders to a collective society and a legal extension of the repertoire of the society to encompass the right folders that are not members of the society. Under this system the user can obtain a license to use orphan works without the risk of being sued for infringing rights of right holders who are unknown or untraceable.