Sąžiningumas ir sąžininga dalykinė praktika: teisės doktrina ir teismų praktika
Šaduikytė, Julija |
Sagatys, Gediminas | |
Sąžiningumo ir sąžiningos dalykinės praktikos principas yra įtvirtintas kontinentinės teisės tradicijos valstybių doktrinose bei tarptautiniuose sutarčių teisę harmonizuojančiuose dokumentuose (UNIDROIT Principuose, PECL ir Europos civilinio kodekso projekte). Skirtingose valstybėse šiam principui suteikiamas skirtingas vaidmuo bei apimtis – Vokietijoje sąžiningumui skiriamas itin didelis dėmesys, o Prancūzijoje daugiau koncentruojamasi į šalių valią ir sąžiningumo doktrina yra nedaug išplėtota. Lietuvos 2001 m. Civilinio kodekso 6.158 straipsnyje įtvirtintas sąžiningumo ir sąžiningos dalykinės praktikos principas yra recepuotas iš UNIDROIT Principų 1.7 straipsnio. Sąžiningumo ir sąžiningos dalykinės praktikos principo turinio neįmanoma apibrėžti a priori – jis paliekamas suformuluoti teismams konkrečių aplinkybių kontekste. Lietuvos teisės doktrinoje yra beveik nenagrinėjamas sąžiningumo ir sąžiningos dalykinės praktikos principas bei jo aspektai. Manytina, kad, kaip ir UNIDROIT Principuose bei PECL, Lietuvos sutarčių teisėje šis principas turėtų būti suvokiamas objektyviąja prasme. Sistemiškai aiškinant 2001 m. Civilinio kodekso nuostatas matyti, kad 1.5 straipsnį, kuriame įtvirtinti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai, bei 6.158 straipsnio 1 dalį, kurioje įtvirtintas sąžiningumo ir sąžiningos dalykinės praktikos principas, sieja subordinacinis santykis. Šiame darbe daroma išvada, kad 1.5 straipsnis turėtų būti laikomas lex generalis, o 6.158 straipsnio 1 dalis 1.5 straipsnio atžvilgiu – lex specialis. Tad sutartiniuose santykiuose turėtų būti taikytinas būtent 6.158 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas principas. Lietuvos teismai dažniausiai nesuformuluoja konkretaus sąžiningumo ir sąžiningos dalykinės praktikos turinio – tik fragmentiškai užsimena apie šalių pareigą elgtis sutartiniuose santykiuose sąžiningai. Tokia praktika būtų keistina. Taip pat pastebėtina, kad iškyla piktnaudžiavimo teise ir nesąžiningumo atribojimo problema. Teismai dažnai pasitelkia sąžiningumo principą piktnaudžiavimo teise institutui aiškinti – sąžiningumo principas tampa teisės aiškinimo instrumentu. Neleistinumas piktnaudžiauti teise ir sąžiningumo bei sąžiningos dalykinės praktikos principas yra neabejotinai koresponduojantys institutai. Sąžiningumo ir sąžiningos dalykinės praktikos principas pasižymi išimtiniu pobūdžiu, tai yra turi būti taikytinas tik išimtiniais atvejais, kai nėra konkrečios specialios teisės normos. 1.80 straipsnio ir 6.158 straipsnio kombinacija turėtų būti taip pat taikytina tik išimtiniais atvejais – sandoris turėtų būti griaunamas tik išimtiniu atveju atsižvelgiant į proporcingumo principą. Autorė siūlytų pasinaudoti pagal teismų praktiką Vokietijoje suformuluotomis sąžiningumo principo funkcijomis – tai palengvintų teismų darbą aiškinant šį principą konkrečios bylos aplinkybėmis.
The principle of good faith and fair dealing is established in the doctrines of continental law tradition countries and the international documents harmonizing contract law (UNIDROIT Principles, PECL and European Civil Code project). This principle possesses different role and volume in different countries: in Germany, good faith is especially important, while France is more concentrated on the willpower of parties, while good faith doctrine is poorly developed. The good faith and fair dealing practice was receipted from UNIDROIT Principles, Article 1.7 and established in the Lithuanian Civil Code of 2001, Article 6.158. The content of good faith and fair dealing can hardy be described a priori – it is the courts to formulate them in the context of a definite situation. Good faith and fair dealing is not widely analysed in the doctrine of Lithuanian law. This principle is thought to be understood in the objective way, as it is in UNIDROIT Principles and PECL. According to systematic explanation of the Civil Code regulations of 2001, Article 1.5, which establishes the principles of justice, rationality and good faith and the Article 6.158, part 1, establishing the principle of good faith and fair dealing are in the subordinate relation with each other. This study concludes that the Article 1.5 must be considered as lex generalis, while the Article 6.158, Part 1, must be considered as lex specialis in relation to the Article 1.5. Thus the principle established in the Article 6.158, part 1, must be applied in the contractual relations. Lithuanian courts often do not formulate a specific content of good faith and fair dealing. Instead, they just fragmentary mention the duty of parts to behave in good faith in contractual relations. This practice is to be changed. It is also notable that the problems of abuse of rights and dishonest delimitation may occur. Courts often use the principle of good faith to describe the institution of abuse of rights – the principle of good faith becomes an instrument to describe law. The prevention of abuse of rights and the principle of good faith and fair dealing are undoubtedly corresponding institutions. The principle of good faith and fair dealing is distinguished by exceptional character, i.e. it must be applied only on exceptional cases when there is no specific special rule of law. The combination of the Articles 1.80 and 6.158 must also be applied only on exceptional cases – the contract must be disrupted only on exceptional cases taking into account the proportion principle. The author suggests using the functions of the good faith and fair dealing formulated according to the German law – this would facilitate the courts to explain the principle on the specific case circumstances.