Socialinių darbuotojų profesinio perdegimo ir profesinio saviveiksmingumo sąsajos

Šiame magistro baigiamajame darbe nagrinėjamos socialinių darbuotojų, dirbančių socialinės globos namuose, profesinio perdegimo ir profesinio saviveiksmingumo sąsajos. Darbo objektas - socialinių darbuotojų dirbančių socialinės globos namuose profesinio perdegimo ir profesinio saviveiksmingumo sąsajos. Darbo tikslas – nustatyti socialinių darbuotojų dirbančių socialinės globos namuose profesinio perdegimo ir profesinio saviveiksmingumo sąsajas. Darbe keliami keturi uždaviniai: (1) teoriškai išanalizuoti profesinio perdegimo ir profesinio saviveiksmingumo sampratas, (2) identifikuoti profesinio saviveiksmingumo veiksnius, kurie turi įtakos socialio darbuotojo perdegimo prevencijai; (3) nustatyti socialinių darbuotojų, dirbančių socialinės globos namuose, profesinio perdegimo ir profesinio saviveiksmingumo raišką; (4) nustatyti profesinio perdegimo ir profesinio saviveiksmingumo sąsajas socialinių darbuotojų dirbančių socialinės globos namuose. Darbą sudaro teorinė ir empirinė dalys: pirmojoje dalyje aptariama profesinio perdegimo samprata, jo veiksniai ir specifika socialiniame darbe, antrojoje – profesinio saviveiksmingumo teoriniai pagrindai ir šių reiškinių sąsajų teorinis pagrindimas, trečiojoje ir ketvirtojoje dalyse pristatoma tyrimo metodologija ir empirinio tyrimo rezultatai. Tyrime taikyta mokslinės literatūros analizė ir kiekybinis empirinis tyrimas. Empirinėje dalyje naudota anketinė apklausa, kuria siekta įvertinti socialinių darbuotojų profesinio perdegimo raišką, profesinį saviveiksmingumą ir perdegimo rizikos veiksnius. Tyrime dalyvavo 160 socialinių darbuotojų. Duomenų analizei taikyti statistinės analizės metodai, leidę nustatyti ryšius tarp tiriamų kintamųjų, įvertinti skirtumus tarp grupių bei nustatyti skalių patikimumą. Imtyje dominavo moterys, dauguma respondentų buvo vidutinio amžiaus, turėjo aukštąjį išsilavinimą, o vidutinis darbo stažas siekė 13,70 metų. Tyrimas atskleidė, kad socialinių darbuotojų profesinio perdegimo raiška yra vidutinė, tačiau ryškiausiai išreikštas jo komponentas yra emocinis išsekimas. Psichologiniai simptomai buvo labiau išreikšti nei fiziologiniai, todėl galima teigti, kad profesinis perdegimas tarp tirtų socialinių darbuotojų pirmiausia reiškiasi per emocinį ir kognityvinį nuovargį, laiko stoką, skubėjimą ir susikaupimo sunkumus. Nors daugumai respondentų nebuvo nustatytas aiškiai išreikštas profesinis perdegimas, daliai jų būdingas aukštas emocinio išsekimo lygis. Bendras profesinio perdegimo lygis buvo aukštas tik daliai tiriamųjų. Tuo tarpu socialinių darbuotojų patiriamas profesinis saviveiksmingumas buvo aukštas, rodantis, kad dauguma socialinių darbuotojų palankiai vertina savo profesinius gebėjimus ir pasitikėjimą savimi darbe. Profesinis saviveiksmingumas yra statistiškai reikšmingai susijęs su dalimi profesinio perdegimo rodiklių. Nustatyta, kad didėjant psichologinių simptomų intensyvumui, emociniam išsekimui ir bendram profesinio perdegimo lygiui, profesinis saviveiksmingumas mažėja. Taip pat nustatyta teigiama sąsaja tarp saviveiksmingumo ir asmeninių pasiekimų, rodanti, kad geresnis savo profesinių gebėjimų ir darbo rezultatų vertinimas siejasi su aukštesniu saviveiksmingumu. Fiziologinių simptomų intensyvumas ir depersonalizacija su profesiniu saviveiksmingumu statistiškai reikšmingai nesusiję. Profesinis saviveiksmingumas labiausiai susijęs su psichologine perdegimo dimensija, ypač emociniu išsekimu ir bendru profesinio perdegimo lygiu.

This master’s thesis examines the relationships between occupational burnout and professional self-efficacy among social workers employed in residential social care homes. The object of the study is the relationships between occupational burnout and professional self-efficacy among social workers working in residential social care homes. The aim of the study is to determine the relationships between occupational burnout and professional self-efficacy among social workers working in residential social care homes. The thesis raises four objectives: (1) to analyse theoretically the concepts of occupational burnout and professional self-efficacy; (2) to identify the factors of professional self-efficacy that influence burnout prevention among social workers; (3) to determine the expression of occupational burnout and professional self-efficacy among social workers working in residential social care homes; and (4) to identify the relationships between occupational burnout and professional self-efficacy among social workers working in residential social care homes. The thesis consists of theoretical and empirical parts: the first part discusses the concept of occupational burnout, its factors and specificity in social work; the second part presents the theoretical foundations of professional self-efficacy and the theoretical substantiation of the relationships between these phenomena; the third and fourth parts introduce the research methodology and the results of the empirical study. The study employed scientific literature analysis and a quantitative empirical research design. In the empirical part, a questionnaire survey was used to assess the expression of occupational burnout, professional self-efficacy, and burnout risk factors among social workers. The study involved 160 social workers. Statistical analysis methods were applied to identify relationships between the variables, evaluate differences between groups, and determine the reliability of the scales. Women predominated in the sample; most respondents were middle-aged, had higher education, and the average length of work experience was 13.70 years. The study revealed that the expression of occupational burnout among social workers was moderate; however, its most pronounced component was emotional exhaustion. Psychological symptoms were more strongly expressed than physiological ones, which suggests that occupational burnout among the surveyed social workers is primarily manifested through emotional and cognitive fatigue, lack of time, rushing, and difficulties with concentration. Although an explicitly expressed level of occupational burnout was not identified in the majority of respondents, a high level of emotional exhaustion was characteristic of a part of them. A high overall level of occupational burnout was found only in a smaller part of the sample. Meanwhile, the level of professional self-efficacy experienced by social workers was high, indicating that most social workers positively evaluate their professional abilities and self- confidence at work. Professional self-efficacy was found to be statistically significantly related to some indicators of occupational burnout. It was established that as the intensity of psychological symptoms, emotional exhaustion, and the overall level of occupational burnout increased, professional self-efficacy decreased. A positive relationship was also found between self-efficacy and personal accomplishment, indicating that a better evaluation of one’s professional abilities and work results is associated with higher self-efficacy. The intensity of physiological symptoms and depersonalization were not statistically significantly related to professional self-efficacy. Professional self-efficacy was most strongly associated with the psychological dimension of burnout, particularly emotional exhaustion and the overall level of occupational burnout.