Atsakomybės už preliminariosios sutarties nevykdymą problemos

Preliminariosios sutarties institutas iki šiol kelia daug klausimų dėl savo specifikos. Šis, ikisutartinis susitarimas dar nėra sutartis, tad ir teisinės apsaugos forma ir apimtis negali būti tokios pačios apimties kaip apsauga, suteikiama sutarties šalims. Vis dėlto visos Europos teisės sistemos patvirtina, kad ikisutartiniai teisiniai santykiai, kylantys tarp derybų šalių turi būti reguliuojami ir ginami teisės. Siekiant išanalizuoti šio magistrinio darbo objektą, t. y. probleminius aspektus kylančius taikant civilinę atsakomybę už preliminariosios sutarties nevykdymą, pirmojoje darbo dalyje aptariama preliminariosios sutarties kaip vieno iš ikisutartinių santykių instrumento samprata bei esminiai šios sutarties bruožai. Iškilus ginčui tarp preliminariosios sutarties šalių dėl įgytų teisių ir įsipareigojimo apimties, ne visada praktikoje yra aiški riba tarp preliminariosios sutarties ir pagrindinės. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, lemiamas kriterijus, leidžiantis atriboti šias sutartis, yra laikoma šalių valia, arba tikrieji sutarties šalių ketinimai. Antrojoje darbo dalyje yra aptariamas atsakomybės už preliminariosios sutarties nevykdymą prigimties klausimas: atsakomybė vertintina kaip deliktinė, sutartinė ar sui generis. Klausimas, kurios civilinės atsakomybės rūšies taisyklės yra taikomos preliminariosios sutarties nevykdymo atveju, vis dar lieka diskusijų objektu tiek Lietuvos teisės doktrinoje, tiek teismų praktikoje. Europos šalių teisės sistemose taip pat nėra vieningos nuomonės dėl ikisutartinės atsakomybės prigimties vertinimo. Jeigu deliktinė atsakomybė kyla už teisinių pareigų, numatytų teisės aktuose pažeidimą, kai žala padaroma asmeniui, su kuriuo žalą padaręs asmuo prieš žalai atsirandant neturėjo jokio civilinio santykio, tai preliminariosios sutarties nevykdymas nepatenka į deliktinės atsakomybės sritį. Be to šalims sudarius preliminariąją sutartį atsakomybės apimtis nustatoma ne tik pagal įstatymą, bet ir pagal preliminariąją sutartį. Atsižvelgiant į saugomo intereso prigimtį, į negalimumą nukentėjusiajai šaliai atlyginti negautą naudą pagal nesudarytą sutartį, taip pat negalėjimą reikalauti įvykdyti preliminariąją sutartį natūra darytina išvada, kad nėra pagrindo taikyti preliminariosios sutarties nevykdymo atveju ir sutartinės atsakomybės taisyklių. Taigi atsižvelgiant į ikisutartinių santykių specifiką teigtina, kad atsakomybė už preliminariosios sutarties nevykdymą Lietuvoje turėtų būti kvalifikuojama kaip sui generis, t. y. kitokia atsakomybės rūšis. Nepaisant minėtos atsakomybės už preliminariosios sutarties nevykdymo specifikos, ikisutartinės atsakomybės taikymo pagrindai yra bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. tam, kad būtų galima reikalauti nuostolių atlyginimo, reikia nustatyti pasitikėjimą sugriovusios šalies neteisėtus veiksmus. Kitos dvi sąlygos yra kaltė, kadangi šaliai atsakomybė gali kilti tik už kaltus veiksmus, taip pat priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos. Priežastinio ryšio nustatymas niekada nebūna lengvas, tačiau ši užduotis yra ypač problematiška ikisutartiniuose santykiuose. Nepaisant to, daugiausiai neaiškumų kelia atlygintinų nuostolių apimtis. Remiantis Lietuvos ir užsienio teisės doktrinos bei praktikos tendencijomis teigtina, kad nukentėjusiajai šaliai turėtų būti atlyginamos ne tik tiesioginės derybų išlaidos, bet ir prarastos galimybės piniginė vertė, kuri turi būti pagrįsta realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis pajamomis ar išlaidomis. Nėra galimybės reikalauti negautos naudos pagal nesudarytą sutartį atlyginimo (vadinamų lūkesčių nuostolių). Vis dėlto naujausia teismų praktika parodo, kad Lietuvos teismai linkę sutapatinti prarastą galimybę pagal nesudarytą pagrindinę sutartį kaip lūkesčių nuostolius ir prarastą galimybę sudaryti sutartį su trečiąja šalimi kaip pasitikėjimo nuostolius. Pagrindas tokiam sutapatinimui yra laikytinas prarastos galimybės piniginės vertės nustatymui taikomas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.258 str. 5 d. nurodytas kainų skirtumo principas. Šis kainų skirtumo principas neturėtų būti taikomas pažodžiui, būtina atsižvelgti į preliminariosios sutarties prigimtį bei UNIDROIT tarptautinių komercinių sutarčių principų komentaro nuostatas. Todėl darytina išvada, kad nukentėjusios šalies nuostoliai turėtų būti nustatomi taikant kainų skirtumą palyginus kainą, kuria reali pagrindinė sutartis būtų buvusi sudaryta su trečiaisiais asmenimis, jei nebūtų vykusios derybos su nesąžininga preliminariosios sutarties šalimi, ir sudarytos pagrindinės sutarties kainą. Toks aiškinimas užtikrina kompensacinę prarastos galimybės piniginės vertės atlyginimo funkciją.

Due to its specificity, the legal institute of preliminary agreement poses a number of questions. This pre-contractual agreement is not yet a contract. Therefore, the form and scope of legal protection will not be the same as that guaranteed to contracting parties. However, the European legal systems would claim that the relationships between the parties during pre-contractual negotiations have to be, regulated and protected by the law. In order to analyze the object of this master thesis - the problems of liability for breach of a preliminary agreement, the first part of the thesis is devoted to the conception of the preliminary agreement as one of the independent instruments in pre-contractual relations including the fundamental features of this agreement. During the litigation process between the parties of a preliminary agreement, regarding the extent of mutual rights and obligations, the division between the preliminary and the principal agreement is vague. According to the tendencies and practice of the Supreme Court rulings, the real intentions, or the will of the parties, are considered to be the key criteria for such delimitation. The second part of this master thesis deals with the legal nature of pre-contractual liability: tort, contractual or sui generis. The question of determining the type of applicable civil liability for breach of the preliminary agreement still remains the matter under debate in the Lithuanian legal doctrine as well as in legal practice. There is also no unanimity in the European legal systems as to the nature of such pre-contractual liability. If the law of tort is perceived as being aimed at the protection against loss inflicted outside the context of a pre-existing legal relationship, then the preliminary agreement does not entirely fit the model of tort. Besides, when the parties conclude the preliminary agreement the extent of liability is set not only by the rules of the statute but also by the preliminary agreement of the parties. Taking into account the specific of interest that may be infringed and the fact that the aggrieved party cannot recover the expectations it had in profit of the sought contract, including the remedy of the right of performance, there is no sufficient reason to apply contractual legal regime for breach of the preliminary agreement either. Hence, the special nature of the pre-contractual phase merits special treatment. In the Lithuanian legal system liability for breach of the preliminary agreement should therefore be qualified as a separate sui generis-kind of liability. Despite its specifics, pre-contractual liability meets all criteria of legal liability. The ground for pre-contractual liability is causing damages to the other party due to the breach of legitimate reliance. Two more mandatory conditions of pre-contractual liability are the fault of the defendant, because the party may be held liable only for their faulty actions and the cause-and-effect relationship between unlawful behavior and the damages. It has never been very easy to establish the cause-and-effect relationship, but this task becomes especially difficult when it comes to finding the cause-and-effect relationship at the pre-contractual stage. In fact the biggest problem is the scope of damages recoverable under the preliminary agreement. As far as the tendencies of a legal doctrine and jurisprudence of Lithuania and other countries are concerned the aggrieved party should be compensated not only the direct expenses incurred during the negotiations, but also the value of lost opportunity, which must be based on real, proven, unavoidable income or expenses. It is not possible to claim the profit which would have resulted had the main contract been concluded( the so-called expectation damages). Recent tendencies show that Lithuanian courts are prone to make no distinction between the concept of the lost opportunity to conclude a transaction with a third person( as reliance damages) and lost profits as expectation damages. The reason for such an interpretation is the fact that the value of lost opportunity can be determined by applying the principle of price difference provided in the Article 6.258(5) of the Civil Code of Lithuania, which is used for contractual liability. This principal should be applicable in accordance with the Commentary on the UNIDROIT Principles of International Commercial Contracts and in the context of the nature of the preliminary agreement. Therefore, the aggrieved party may claim compensation for damages in the amount of difference between the price of the contract that has not been concluded with a third person and the price of the replacement contract. Such an interpretation reflects the compensatory function of the recovery of the value of the lost opportunity.