Atviros (pilietinės) visuomenės samprata ir jos tapatumo problema Lietuvoje
Rindzevičiūtė, Jurgita |
Baublys, Linas | |
Darbe „Atviros (pilietinės) visuomenės samprata ir jos tapatumo problema Lietuvoje“ remiantis socialinės tvarkos atvirumo, socialinio kompromiso, demokratinės ir totalitarinės valstybės santvarkos, pilietybės, pilietiškumo, organizuotumo, piliečių aktyvumo, galimybės dalyvauti sprendimų priėmime, teisinio nihilizmo, korupcijos (kaip teisinio nihilizmo raiškos forma) kriterijais bandoma atskleisti Lietuvos visuomenės, kaip lygiateisių piliečių bendrijos, realybę. Tiek politologinėje, tiek teisinėje literatūroje vartojami „pilietinė visuomenė“ ir „atvira visuomenė“ terminai iš esmės apibrėžia tą pačią demokratinę visuomenę. Jų skirtumą galima būtų išvesti apibūdinant visuomenės demokratiškumą per savarankiško piliečio suvokimą (pilietinė visuomenė) ir socialinių grupių, visuomeninių organizacijų gebėjimą, teisę dalyvauti visuomeniniame gyvenime, sprendimų priėmime („atvira visuomenė“). Tik atviroje visuomenėje, atviroje socialinėje tvarkoje gali būti užtikrinama subjektinė socialinių grupių teisė dalyvauti visuomeninės tvarkos kūryboje. Įgyvendindamas savo pilietines teises ir pareigas asmuo dalyvauja realizuojant Tautos suverenitetą, todėl pilietybė yra vienas svarbiausių šiuolaikinės civilizuotos valstybės elementų. Tačiau ne pilietybė, o visuomenės narių gebėjimas pripažinti kito teisę, ją gerbti ir šio pripažinimo pagrindu kurti teisinę tvarką socialiniuose santykiuose, garantuoti ją be išorinės (valstybės) prievartos yra svarbus atviros visuomenės kūrimo veiksnys. Kokiu mastu visuomenė pajėgi be išorinės prievartos paisyti artimo teises, kaip ji įgyvendina savo teises, kokiu mastu jas gina − visa tai atskleidžia visuomenės dorovės, moralės kokybę, jos savivaldos, savireguliacijos gebėjimą. Jei visuomenės moralė (tuo pačiu ir savivaldos gebėjimas) smunka, atitinkamai smunka ir visuomenės galimybė būti pilietine visuomene, o tuo pačiu didėja visuomeninės tvarkos suvalstybinimo mastas, piliečiai iš savireguliacijos subjektų virsta reguliacijos objektais. Esant moralinei visuomenės krizei tarp piliečių nėra pasitikėjimo vienas kitu. Tai trukdo bendrai, organizuotai siekti bendrų tikslų, mažėja pilietinis aktyvumas, pasireiškiantis mažu aktyvumu tiek rinkimuose, tiek naryste nevyriausybinėse organizacijose ar partijose. Lėto ir sunkaus Lietuvos pilietinės visuomenės kūrimosi, vyraujančio teisinio nihilizmo priežasčių galima ieškoti tiek mūsų šalies praeityje, tiek dabartyje.
In this master work ,,The conception of open (civil) society and problem of civil society identity in Lithuania” makes an attempt to discover the reality of Lithuanian society, as a community of equal citizens, using criteria such as: openness of the social order, social compromise, democratic or totalitarian system, citizenship, public spirit, self discipline, civil activity, possibility to participate in decision making, juridical nihilism and corruptions as (an) expression of juridical nihilism. In the political and legal literature the terms ,,Civil society” and ,,Open society” basically define and describe the same concept – democratic society. The difference between the concepts is how they characterize democracy of society, social groups and non governmental organizations through their capabilities and rights to take part in social life and decision making. The subjective right of social groups to participate in the creation of social environmental could be ensure only in open society and in fenceless social system. Implementing civil rights and duties, the person takes part in the enforcement of State sovereignty. That makes the Citizenship one of the most important elements of modern state. Not a citizenship, but the competence of the members of the society to recognize others rights, to respect them, to create judicial system and preserve it without the interference of power (of the state) are very important factors for the construction of the civil society. The level and quality of social morality as well as the ability of self rule shows us how society is capable to regard allied rights and with what extents it prevents and implements its rights. If the morality of society falls, the possibility of the society to become the civil society is minimized respectively. At the same time level of nationalization of social order increases. The citizens become the object of regulations instead of being subject of self –regulation. When moral crisis appears, the confidence among citizens disappears. The absence of confidence does not allow pursuing common aims and diminishes civil activity. Diminished social activity reduces the level of active membership in NGO, political parties as well as participation in the elections. The reasons of slow and hard development of Lithuanian civil society could be discovered in our present and past.