Environmentally displaced persons: alternative solutions for legal protection
Urbonaitė, Eglė |
Recenzentas / Rewiewer |
Žmonės migruoja dėl įvairių veiksnių. Naujas grėsmės žmonių saugumui fenomenas yra migracija dėl aplinkos sukurtų aplinkybių. Ekologinio pobūdžio nelaimės buvo pripažintos priverstinių žmonių persikėlimų priežastimi. Kadangi tarptautinėje teisėje kol kas nėra teisiškai reglamentuoto apibrėžimo, priversitnės migracijos dėl aplinkosauginių priežačių dalyviai paprastai yra vadinami ,,aplinkos pabėgėliais“ arba ,,aplinkos migrantais“. Pagrindinis skirtumas tarp šių dviejų sąvokų yra tas, kad žmonės, kurie migruoja, turi veiksmų pasirinkimo laisvę – pasilikti namuose ar ne, tačiau pabėgėliai tokio pasirinkimo neturi. 1951 m. Pabėgėlių konvencija apibrėžia pabėgėlį kaip ,,asmenį, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba“. Remiantis apibrėžimu, galima teigti, kad Konvencija nenumato nei konkretaus teisinio statuso, nei apsaugos tiems asmenims, kurie bėga nuo ilgalaikių ar trumpalaikių ekologinių nelaimių. Vis dėlto, atsižvelgiant į pavojaus aplinkai kilmę, perkeltasis asmuo kartais gali būti kvalifikuotas kaip pabėgėlis. 1993 m. JT vyriausias pabėgėlių reikalų komisaras pranešė, kad gyvenamosios aplinkos sunaikinimas gali būti laikomas persekiojimo forma, jei valstybės institucijos yra atsakingos už tokius tyčinius veiksmus arba dėl tyčinio valstybės nerūpestingumo nėra padedama nukentėjusiems asmenims (pvz., ciklono ,,Nargis“ atveju Mianmare). Tada, kai pabėgėlio statusas dėl aplinkosauginių problemų perkeltiesiems žmonėms nebus suteiktas, atsižvelgiant į aplinkybes, gali būti suteiktas kitas apsaugą teikiantis statusas, pavyzdžiui, humanitarinis, valstybės viduje perkeltųjų asmenų statusas (pvz., Carteret salų atvejis), net asmens be pilietybės statusas arba statusas pagal papildomą tarptautine teise reglamentuotą apsaugą. Papildomos arba laikinos apsaugos gali būti suteiktos tais atvejais, kai asmuo nėra kvalifikuojamas, kaip pabėgėlis, bet jam reikia tarptautinės apsaugos. Iškelta hipotezė, kad nėra konkretaus teisinio statuso ir suteikiamos apsaugos asmenims, kurie bėga nuo ekologinio pobūdžio nelaimių, iš dalies yra patvirtinta. Tarptautinės teisės sistemoje nėra konkretaus teisinio statuso dėl aplinkosauginių problemų perkeltiesiems žmonėms, tačiau kartais gali būti suteikiama apsauga remiantis 1951 m. Pabėgėlių konvencija, kitais atvejais – papildoma apsauga, humanitarinis prieglobstis. Tačiau tarptautinę sistemą vistik reikia tobulinti.
People are moving due to various push and pull factors. Phenomenon of a new threat to human security is environmental migration. Environmental disasters were recognized as a root cause for forced displacement. As there is no legally binding definition established members of environmental migration are usually referred as “environmental refugees” or “environmental migrants”. Main difference between two terms is that people who migrate have an option of action – to leave home or not and refugees are forced to move. 1951 Refugee Convention defines refugee as “any person who owing to well-founded fear of being persecuted for reasons of race, religion, nationality, membership of a particular social group or political opinion is outside the country of his nationality and is unable or, owing to such fear, is unwilling to avail himself of the protection of the country”. According to definition it seems that Convention does include neither specific legal status nor protection provided to persons, who flee because of long-term or short-term environmental disasters. Nevertheless, depending on the origin of environmental hazard, environmentally displaced person can sometimes qualify for refugee’s status. In 1993 UNHCR has declared that destruction of habitat could qualify as a form of persecution if legal authorities are responsible for intentional action or wilful negligence without helping displaced persons (e.g. cyclone Nargis case in Myanmar). In case when refugee status would not be granted, depending on circumstances EDP can qualify for other statuses of legal protection, e.g. humanitarian status, IDP status (e.g. Carteret islands case), even stateless person’s status or status under complimentary protection. Subsidiary or temporary protection can be granted in cases when person does not qualify for refugee status, but still needs international protection. Raised hypothesis that there is no specific legal status and protection provided to persons, who flee environmental disasters is partially confirmed. There is no specific legal status for EDPs in international law system, but there can be protection granted on the grounds of 1951 Refugee Convention, in other cases – complimentary protection, humanitarian asylum. However, international system needs improvement.