Visiško nuostolių atlyginimo principas civilinėje teisėje

Lietuvoje ir kitose Europos valstybėse – Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje – vienu iš pagrindinių civilinėje atsakomybėje taikytinų principų laikytinas visiško nuostolių atlyginimo principas (compensation lucri et damni). Šis principas traktuotinas kaip atspirties taškas, atsakant į klausimą, ar individo teisėti interesai bei pagrįsti lūkesčiai buvo tinkamai apginti asmens teisių pažeidimo atveju. Atsižvelgiant į tai, jog tyrimo objektu darbe laikytina visiško nuostolių atlyginimo principo (restitutio in integrum) analizė deliktinės civilinės atsakomybės teisinių santykių kontekste, darbe analizuotos principo formavimąsi nulėmusios prielaidos bei išskirtos principo taikymo tikslo definicijos, nukreipiančios į žalą patyrusio asmens pažeistų teisių tinkamą apgynimą deliktinėje prievolėje. Darbe nagrinėjamos objektyvios bei subjektyvios prigimties faktorių sąlygojamos principo išimtys. Objektyvios prigimties faktoriais darbe laikomos objektyviai susiklostančios situacijos, kuriose pažeistos neturtinės vertybės specifika (pvz., asmens sveikata, prarasta galimybė ir kt.) nesuteikia galimybės įvertinti pažeistos vertybės apimties ir atlyginti asmeniui visą jo patirtą žalą. Darbe prieinama prie išvados, jog analizuojamas principas tokiose situacijose traktuotinas, pirma, kaip žalos atlyginimo galimybę pateisinantis principas; antra, kaip tam tikra siekiamybė, gairė, padedanti kuo teisingiau įvertinti nukentėjusiojo patirtą žalą. Subjektyvios prigimties faktoriais darbe laikomi LR CK 6.251 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti kriterijai: atsakomybės prigimtis, šalių turtinė padėtis ir šalių tarpusavio santykiai. Akcentuotina, šie kriterijai taikytini išimtiniais atvejais, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo principo atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių. Tokiais atvejais pateisinamas sąmoningas visiško nuostolių atlyginimo principo netaikymas pilna apimtimi. Darbe išskiriami du atvejai, kai paties nukentėjusiojo atliekami veiksmai gali lemti nuostolių atlyginimo dydžio sumažinimą: pirma, nukentėjusysis iki žalos kilimo atlieka tokius veiksmus, kurie sąlygoja žalos kilimą ar jos padidėjimą – taikytina nukentėjusiojo prisidėjimo prie žalos atsiradimo ar jos padidėjimo taisyklė; antra, po žalos kilimo nukentėjusysis nesiima protingų pastangų nuostolių padidėjimui išvengti – taikytina nuostolių sumažinimo doktrina. Nagrinėjant šiuos klausimus, darbe prieinama prie išvados, jog nei vienu iš minėtų atvejų visiško nuostolių atlyginimo principas (restitutio in integrum) nepažeidžiamas, kadangi nukentėjusiajam visiškai atlyginami jo patirti nuostoliai, kilę dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių.

The principle of full compensation (compensation lucri et damni) is one of the fundamental principles applicable in civil liability under Lithuanian and other European countries – British, French and German – civil law. This principle should be treated as the main starting point for answering the question of whether the individual’s legitimate interests and reasonable expectations have been adequately protected. Given the fact that the object of the research is the analysis of the principle of full compensation (restitutio in integrum) under tort liability, the presumptions of the principle development, its purpose’s definitions, directing towards individuals violated rights proper protection, are analyzed in the research work. The author divides exceptions of the principle into two groups: the factors of objective and subjective nature. The factors of objective nature are considered such situations, where the specificity of non-pecuniary values (eg. personal health, loss of a chance, etc.) does not provide an occasion to assess the scope of violation of the value and, consequently, to compensate for all damages. The author concludes that the principle of full compensation (restitutio in integrum) in such situations should be treated, firstly, as the principle justifying the possibility of compensation; secondly, as a guideline, which helps to make a fairer assessment of the victim’s suffered harm. According to article 6.251 (2) of the Lithuanian Civil Code, the factors of subjective nature are considered such criterions: the nature of liability, the financial status of the parties and their interrelation. It should be emphasised that mentioned criterions can be applicable only if awarding full compensation would lead to unacceptable and grave consequences. In such cases the principle of full compensation (restitutio in integrum) deliberately is not applicable in its full scope. The author separates two cases, when injured party’s conduct may determine the scope of compensation: firstly, the injured party before being injured performs such actions, which determine the infliction or expansion of the harm – contributory negligence; secondly, the injured party does not initiate any actions to mitigate damages which could have been avoided by ordinary care after the injury – the mitigation of damages doctrine. The author concludes that the principle of full compensation (restitutio in integrum) is not breached in any of these cases: the injured party is fully compensated for his/her losses, inflicted by circumstances beyond his/her control.