Options
Preliminaraus nutarimo procedūra kaip "teisinų priemonių sistemos dalis": ar pareiga kreiptis preliminaraus nutarimo užtikrina veiksmingą teisminę gynybą?
Rinkevičiūtė, Aistrida |
Ravluševičius, Pavelas | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Vėgėlė, Ignas | Darbo gynimo komisijos pirmininkas / Thesis Defence Board Chairman |
Tamavičiūtė, Vitalija | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Soloveičikas, Deividas | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Gabartas, Herkus | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Samuilytė, Aistė | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Moisejevas, Raimundas | Recenzentas / Rewiewer |
Teisė kreiptis į teismą yra esminė individo subjektinių teisių apsaugos sąlyga. Tas pats pasakytina ir apie asmenims suteikiamas teises Bendrijos teisės sistemoje. Europos Teisingumo Teismas (ETT) turi išimtinę teisę atlikti Europos Bendrijos institucijų priimtų aktų teisėtumo priežiūrą. Be to, ETT pavesta aiškinti EB teisės nuostatas. Šiuo metu tiesioginio kreipimosi į ETT ribos, vadovaujantis EB Sutarties 230(4) straipsniu, yra griežtai apribotos. Todėl netiesioginis kreipimasis į ETT, pasinaudojant preliminaraus nutarimo procedūra, valstybių narių nacionaliniuose teismuose tapo bene labiausiai paplitusiu ir dažniausiai naudojamu teisinės gynybos keliu asmenims, siekiantiems apginti savo teises ir teisėtus interesus, kuriuos laiduoja EB teisė. Teisingumo Teismas savo praktikoje yra ne kartą pažymėjęs, kad preliminaraus nutarimo procedūra laikytina alternatyva tiesioginio ieškinio padavimo procedūrai pagal EB Sutarties 230 straipsnio 4 dalį ir tuo būdu akcentavęs EB Sutartimi įtvirtintos teisinių priemonių sistemos universalumą. Vis dėlto ETT vėlesnėje praktikoje netiesiogiai pripažino, kad ši Bendrijos teisėje įtvirtinta teisinių gynybos priemonių sistema nėra tokia ideali, kokios norėtųsi, ir kartu nurodė valstybėms narėms pareigą panaikinti joje egzistuojančius trūkumus ir spragas. Pagrindinė preliminaraus nutarimo procedūros problema yra ta, kad ji nėra tiesiogiai prieinama individams, o skirta valstybių narių nacionaliniams teismams. Pastariesiems suteikta teisė kiekvienu konkrečiu atveju savarankiškai spręsti, kreiptis ar ne į Teisingumo Teismą su prašymu priimti preliminarų nutarimą nagrinėjant bylą, taip pat kaip suformuluoti tuos klausimus, kurie bus pateikti ETT. Be to, nors EB Sutarties 234 straipsnio 3 dalis įpareigoja į Teismą kreiptis tuos nacionalinius teismus, kurių sprendimas negali būti apskųstas apeliacine tvarka, tačiau susirūpinimą kelia Teisingumo Teismo jurisprudencijoje išsakyta pozicija, jog ir ši EB Sutartyje įtvirtinta pareiga nacionaliniams teismams nėra absoliuti. Akivaizdu, jog tokių išimčių ir jų taikymo sąlygų egzistavimas sukuria galimybes valstybių narių nacionaliniams teismams neteisingai jas interpretuoti ar netgi sąmoningai jomis piktnaudžiauti. Tai gali privesti prie asmens subjektinių teisių, o tuo pačiu ir teisingumo paneigimo, kadangi tai reiškia, jog asmenims užkertamas kelias kreiptis į tokį teismą, kuris tėra vienintelis, kompetentingas patenkinti jų skundą. Šiuo darbu siekiama išanalizuoti, ar Europos Bendrijos teisės sistema užtikrina asmenims veiksmingą teisminę gynybą preliminaraus nutarimo procedūros prasme, ypatingą dėmesį teikiant valstybių narių nacionalinių teismų pareigos kreiptis dėl preliminaraus nutarimo sampratai, kaip ją savo praktikoje yra suformulavęs Teisingumo Teismas.
Access to court is essential for the protection of all rights of individuals. The same holds true for the rights individuals derive from Community law. The European Court of Justice (ECJ) is the only court competent to review the legality of acts of the Community institutions. In addition, the ECJ has the last word on the interpretation of Community law. The direct access for individuals to the ECJ, pursuant to Article 230(4) EC, is strictly limited. Thus, the indirect access to the Court through national courts by means of the preliminary ruling procedure has become the most common procedural route for individuals. The Court has repeatedly indicated this procedure as an alternative to Article 230(4) EC and has emphasised the completeness of the system of remedies of the EC Treaty. Although in the last jurisprudence the ECJ has indirectly admitted that the system of remedies is not as complete as it should be and has appealed to the responsibility of the Member States to amend the system. The main problem with the preliminary ruling procedure is that it is not a matter of right for individuals. It is up to the national court to decide whether or not to seek a preliminary ruling and how to phrase the questions submitted to the ECJ. National courts “against whose decisions there is no judicial remedy” are obligated to refer questions of Community law to the ECJ, but the Court has ruled that this duty is not absolute. Apparently it happens that these limitations, and the conditions for their application, are misconstrued or deliberately abused by national courts. This can lead to a denial of justice for individuals, as they are cut off from access to the only court that is fully competent to grant their claims. Furthermore, the Court has taken a narrow view on the question of which courts are under an obligation pursuant to Article 234(3) EC and ruled that only the highest courts in the national hierarchy are under the obligation, even if admission to that court is subject to the grant of leave to appeal. The purpose of this thesis is to examine whether individuals receive effective judicial protection by means of the preliminary ruling procedure, particularly in light of the duty to refer as interpreted by the European Court of Justice.