Šiuolaikinio komercinio arbitražo Latvijoje pagrindiniai bruožai ir raidos tendencijos

Disertacijos mokslinis naujumas ir temos aktualumas „Teisė nevaržomai naudotis nuosavybe, pavyzdžiui, sudarant civilinius sandorius taip pat kyla iš teisės į nuosavybę, garantuojamos Satversme (Konstitucijos). Šis pilietinės laisvės principas būtų apribotas, jei sutarties šalys neturėtų galimybės susitarti dėl joms priimtino sandorio turinio, inter alia, numatant galimybę ginčus spręsti arbitražo teisme ir siekiant pasinaudoti tokio sprendimo privalumais.“ Posakiai Si malorum causa bellum est, erit emendatio pax (lot.– Karas sukelia blogį, taika neleidžia jam plisti) ir Melior tutiorque est certa pax quam sperta victoria (lot. – Saugi taika – geriau ir saugiau nei laukta pergalė) vartojami jau nuo senų laikų. Tokios taisyklės kaip patarlės randamos ir latvių kultūroje: „Taika maitina, o neramumas naikina“. Germaniškoje kultūroje vyravo nuomonė, kad teisių prigimtis yra dieviška, kadangi žmonių likimus valdo ir lemia Dievas. Šis požiūris buvo susijęs su mintimi, kad teisme žmogus yra Dievo valioje. Kitaip tariant, nei viena ginčo šalis negali iš anksto žinoti, kam palankus bus teismo sprendimas. Būtent todėl taikinimo procedūra – tai priemonė, kurią paveldėjome jau iš savo prosenelių ir kuri neturėtų būti užmiršta sprendžiant ginčus šiais laikais. Nuo senų laikų, dar prieš atsirandant valstybei ir įvairių tautų teisėms, žmogaus gyvenimas buvo nuolat pripintas konfliktinių situacijų ir ginčų, kuriuos turėjo spręsti koks nors arbitras. „Arbitražo“ institucija nebūtinai turėjo būti formali teisminė institucija arba teisėjas, kuriam suteikti specialūs įgaliojimai. Tai galėjo būti ir genties susirinkimas, genties vadas ir vyresnieji, išminčiai ir, apskritai, bet kuris asmuo: kaimynas, pirmas kelyje sutiktas žmogus, galintis išspręsti ginčytiną klausimą. Veiksmingo ir greito ginčų sprendimo problema iki šiol egzistuoja ir yra nuolat svarstoma įvairių pasaulio valstybių teisės sistemose. Šiuo klausimu teisės filosofas Frensis Beikonas (Francis Bacon) teigė: „Dažniausiai geriausia yra susitarti žodžiu, o ne raštu ir padedant trečiajai šaliai – mediatoriui – o ne tai daryti pačiam.“ Taigi, trečioji šalis yra būtina padėti rasti ginčo sprendimą. Teismas – labiau tradicinė, įprasta civilinių ginčų sprendimo forma, tačiau civilinius ginčus gali spręsti ne tik valstybės teisminės institucijos, išvardintos Latvijos Respublikos Teisminės valdžios įstatyme . Jie gali būti sprendžiami ir neteisminiu, tai yra, alternatyviu būdu. Alternatyvus ginčų sprendimas tapo vienu iš reikšmingiausių Europos Sąjungos (ES) politikos prioritetų. Europos Komisijos (EK) nuomone, jokia teismų sistema nėra pajėgi efektyviai išspręsti visų visuomenėje kylančių konfliktų vien teismine tvarka. 1995 m. vasario 10 d. tapusi Europos Tarybos nare, Latvija įsipareigojo laikytis 1981 m. gegužės 14 d. Ministrų Komiteto 68-ojoje sesijoje priimtos Rekomendacijos Nr. R(81)7 dėl priemonių, lengvinančių galimybes naudotis teisingumo sistema, kurioje nustatyta, kad „valstybės narės turi imtis priemonių, kad būtų lengvinamas arba skatinamas, kur reikia, šalių sutaikinimas ir taikos sutarties sudarymas prieš pradedant teismo procesą arba teismo proceso metu“. Viena iš alternatyvaus ginčų sprendimų formų - arbitražas. Europos Tarybos Ministrų Komiteto nuomone, ginčų sprendimas per arbitražą ne tik yra priimtinas, bet net ir pageidaujamas. Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacijos Nr. R(86)12 dėl priemonių, leidžiančių užkirsti kelią pernelyg dideliam darbo krūviui teismuose arba sumažinti jį IV rekomendacijoje teigiama, kad valstybių narių vyriausybės yra kviečiamos apsvarstyti galimybę „tinkamais atvejais taikyti reikiamas priemones, kad trečiųjų teismas būtų lengviau prieinamas ir efektyvesnis, kaip teisminio nagrinėjimo pakaitalas“ . Latvijos Respublikos Civilinio proceso įstatymas (CPĮ) įsigaliojo 1999 m. kovo 1 d., panaikindamas Latvijos Civilinio proceso kodeksą. CPĮ D dalyje įtvirtintos teisės normos reglamentuoja arbitražo teismų veiklą. Arbitražo teismai Latvijos teisėje visada egzistavo, tačiau arbitražo reglamentavimas gana žymiai keitėsi kiekvieną kartą priėmus naują civilinio proceso įstatymą. Nors priimtas įstatymas rodo teigiamą valstybės požiūrio į arbitražo teismus dinamiką, tai dar neįrodo, kad Latvijos jurisprudencijoje egzistuoja vieninga bylų nagrinėjimo arbitražo teismuose praktika. Negalima kalbėti ir apie arbitražo teismų praktikos stabilumą. Tai ypač pasakytina apie ginčus, susijusius su vartotojų teisėmis. Nuo CPĮ įsigaliojimo iki 2009 m. balandžio 1 d. CPĮ D dalis buvo pakeista šešis kartus ir pakeitimai daryti 23 iš 54 straipsnių. Latvijai įstojus į ES, 2004 m. balandžio 7 d. pataisomis esminiai pakeitimai padaryti CPĮ F dalyje, kuri papildyta nauju 78 skyriumi dėl užsienio arbitražo teismų sprendimų pripažinimo ir vykdymo. Bylų nagrinėjimo arbitražo teismuose procedūra turėtų būti stabili ir pastovi. Arbitražo teismų darbo tvarka nustatoma taisyklėmis, suformuluojamomis įsteigus arbitražo teismą. Latvijos arbitražo teismų taisyklių analizė ir šių taisyklių pataisų mastas leidžia daryti išvadą, kad didžioji dalis arbitražo teismų bando išsaugoti savo arbitražo taisykles nepakeistas ir taip sudaryti geresnes sąlygas klientų advokatų bei arbitrų darbui. Be to, šalims sudarius susitarimą dėl arbitražo, galima susitarti dėl tarptautiniu mastu pripažįstamo arbitražo procedūrinėse taisyklėse esančių nuostatų taikymo arba dėl JTO Tarptautinės prekybos teisės komisijos nuostatų (UNCITRAL) taikymo. Deja, situacija bendrosios kompetencijos teismuose yra priešinga. Nebuvo nei vienerių metų, kad nebūtų daromos CPĮ pataisos. Taigi, bylų nagrinėjimo bendrosios kompetencijos teismuose tvarka nėra tokia stabili ir pastovi, kaip arbitražo teismuose. Sudariusiems ilgalaikes sutartis verslininkams yra tinkamiau siekti susitarimo dėl ginčo sprendimo konkrečiame arbitražo teisme, kuriame teismo taisyklės yra žinomos ir priimtinos abiem šalims; šalys gali būti tikros, kad sprendžiant galimą ginčą procedūra bus tokia pati, kaip ir sutarties sudarymo momentu. Arbitražo teismų darbas Latvijoje per pastaruosius dešimt metų išryškino daug klausimų. 2005 m. sausio 17 d. byloje Nr. 2004-10-01 priimtas Latvijos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimas pripažino, kad CPĮ 132 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir 223 straipsnio 5 punktas atitinka Latvijos Respublikos Konstitucijos 92 straipsnį. Teismas pripažino, kad ginčijami CPĮ straipsniai, kurie numato, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jei šalys yra susitarę ginčą perduoti arbitražui, bei tai, kad toks susitarimas gali būti pagrindas teisminiam nagrinėjimui nutraukti, atitinka Konstitucijai ir yra teisėti. Kitas svarbus įvykis – Aukščiausiojo Teismo (AT) Senato Administracinių bylų skyriaus 2006 m. kovo 7 d. sprendimas dėl vartotojų teisių apsaugos ir arbitražo išlygos. Teismas konstatavo, kad arbitražo išlyga sutartyje yra nesąžininga, jei sutarties nuostatos ir sąlygos nebuvo aptartos ir klientas tiesiogiai neišreiškė savo sutikimo dėl arbitražo išlygos. Dėl šios priežasties, taip pat atsižvelgiant į tai, kad dėl ekonomikos plėtros ir augimo vis intensyvėja ir teisiniai santykiai, arbitražas įgyja vis svarbesnį vaidmenį tarp kitų civilinių ginčų sprendimo mechanizmų; Latvijoje vis daugiau dėmesio skiriama arbitražo teismų veiklai, ką patvirtina teisės aktų pataisos bei žiniasklaidoje pateikiama su arbitražo teismų veikla susijusi informacija , taip pat arbitražo plėtros klausimais rengiamos konferencijos . Statistiniais civilinių bylų duomenimis , 2004 metais pirmosios instancijos teismuose gauta 7374 pareiškimų, 2005 metais - 6949 pareiškimai, 2006 metais pateikti 8378 pareiškiamai, o 2007 metais gauti net 3061 pareiškimai dėl arbitražo teismų sprendimų vykdymo. Kita vertus, 2008 metais teismuose gauti tik 3537 pareiškimai ir tai rodo tam tikrus pokyčius: priešingai ankstesnei praktikai, bendrosios jurisdikcijos teismai pagal Konstituciją ir tarptautines žmogaus teisių normas privalo atsisakyti išduoti vykdomąjį raštą, jei pagrindinės teisės, kurių asmuo nėra atsisakęs, arbitražo procedūroje nebuvo užtikrintos, o Latvijos civilinis procesas numato galimybę šią pareigą realizuoti. Be to, dėmesys atkreiptinas į tai, kad arbitražo teismo sprendimas gali būti vykdomas savanoriškai ir arbitražo procese šalys gali susitarti. Taigi, darytina išvada, kad didelis civilinių bylų skaičius Latvijoje yra išsprendžiamas arbitražo teismų, kurie, savo ruožtu, sumažina valstybės teismų darbo krūvį. Arbitražo objektas – sąžiningas ir nešališkas ginčų sprendimas be bereikalingo vilkinimo ir tuo pačiu be nereikalingų išlaidų bei galimybė šalims laisvai susitarti dėl būdo, kuriuo turėtų būti sprendžiamas jų ginčas. Tuo pačiu metu yra nemažai sąlygų, kurios apsunkina sąžiningą ir bešališką ginčų sprendimą arbitraže. Pavyzdžiui, nėra nustatyta, kad arbitražo sprendimas turi būti teisėtas, pagrįstas ir argumentuotas. Be to, neužtikrinta ir pakankama arbitražo veiklos kontrolė; teisė apskųsti vykdomąjį raštą nėra pakankama, kadangi, pirma, prašymas išduoti vykdomąjį raštą yra nagrinėjamas šalims nedalyvaujant ir, antra, sprendimas išduoti vykdomąjį raštą yra neskundžiamas ir t.t. Nebūtų teisinga tvirtinti, kad arbitražo teismų reglamentavimas Latvijoje visai nenagrinėtas, tačiau mokslinių tyrimų, kuriuose būtų atlikta išsamesnė arbitražo analizė, nėra. Ypač trūksta darbų, kuriuose ginčų sprendimo būdas arbitraže būtų analizuotas kompleksiškai, nagrinėjant istorinę kilmę, teisinę prigimtį ir santykį su teismo procesu, asmens konstitucines teises į teisminę apsaugą. Trūksta išsamaus teorinio išaiškinimo. Teoriškai pagrįstų rekomendacijų dėl teisinio reglamentavimo ir praktinio arbitražo taikymo Latvijoje nepakanka. Dėl šios priežasties būtina atsižvelgti į galimas arbitražo reglamentavimo grėsmes Latvijoje: aklą užsienio teisės normų perkėlimą neatsižvelgiant į šalies ekonomines sąlygas, nacionalinės teisės ir, ypač, į teismų sistemos specifiką, teisės aktų, reglamentuojančių arbitražo taikymą, priėmimą a

Scientific novelty of the thesis and relevance of the topic ”The right to freely enjoy property, for example, by entering into civil contracts also ensues from the property right guaranteed by the Satversme (Constitution). This principle of the civil liberty would be restricted if parties to the agreement did not have the possibility of reaching an agreement on the content of the contract acceptable for them, inter alias, providing for the possibility of dispute resolution in arbitration court with the purpose of enjoying advantages of this solution.” The following sayings Si malorum causa bellum est, erit emendatio pax (Latin – War is the cause of evil while peace serves to prevent evil) and Melior tutiorque est certa pax quam sperta victoria (Latin – Safe peace is better and safer than the expected victory) have been in use already since ancient times. These rules are found also in the Latvian culture as a proverb:”Peace feeds while unrest destroys”. In its turn, an opinion prevailed in the German culture that rights had a divine origin as God guided and determined human destinies. This view contained the idea that man in court depended on God‘s will. In other words, no party to the dispute can know in advance in whose favour court will pronounce the judgement. That is why the procedure of conciliation is a tool that we have inherited already from our ancestors and it should not be forgotten in resolving disputes nowadays. Since ancient times, already long before the state and rights developed for various peoples, human life was constantly knit with conflict situations and disputes that some arbiter had to resolve. The “arbitrating” institution did not necessarily have to be a formal court institution or a judge endowed with special authority. It could be the meeting of the tribe, the chieftain and elders of the tribe, wise men and, in general, any person – a neighbour, the first person met on the road – who was capable of resolving the disputable issue. The problem of an efficient and speedy dispute resolution exists to date and it is constantly discussed in the systems of law in various countries of the world. In this respect Francis Bacon (Francis Bacon), a legal philosopher, has said the following: ”In most part it is better to reach an agreement orally than in writing and with the help of a third party – a mediator – than to do it oneself.” Thus a third party is necessary to help find a solution to a dispute. Litigation is a more traditional and customary form for resolving civil disputes, however, civil disputes may be resolved not only by state court institutions listed in the Law on Judicial Power of the Republic of Latvia, but also out of court, i.e., in an alternative manner. Alternative dispute resolution has become one of the most significant policy priorities of the European Union (EU). According to the opinion of the European Commission (EC), no court system is capable of efficiently resolving all conflicts that have arisen in the society only through seeking redress in court. Upon becoming a member state of the Council of Europe in February 10, 1995, Latvia committed itself to comply with provisions of Recommendation No. R (81) 7 of the Committee of Ministers to Member States on Measures Facilitating Access to Justice, adopted during the 68th session of the Committee of Ministers on 14 May 1981, that stipulated that member states were to undertake measures to promote or stimulate, wherever required, the reconciliation of parties and a peaceful dispute settlement prior to starting any court proceedings or during court proceedings. One of the forms of alternative dispute resolution is arbitration. In the view of the Committee of Ministers of the Council of Europe, dispute resolution through arbitration is not only admissible but even desirable. Provision IV in Recommendation No. R (86) 12 of the Committee of Ministers of the Council of Europe to Member States Concerning Measures to Prevent and Reduce the Excessive Workload in the Courts states that governments of member states are invited to consider the possibility “of taking steps, by suitable means and in appropriate cases to make arbitration more easily accessible and more effective as a substitute measure to judicial proceedings” . The Civil Procedure Law of the Republic of Latvia (CPL) became effective as of 1 March 1999, revoking the Civil Procedure Code of Latvia. Part D of the CPL includes legal norms regulating the operation of arbitration courts. Arbitration courts have always existed in the Latvian law, however, the regulation of arbitration has changed with pronounced differences every time when a new civil procedure law was enacted. Although the enacted law reveals a positive dynamics in the attitude of the state towards the operation of arbitration courts, it does not yet testify that a uniform practice for the hearing the cases in arbitration courts exists in the jurisprudence of Latvia. It is not possible to speak about stability in the practical operation of arbitration courts either. In particular it applies to disputes concerning consumer rights. Since the moment of the CPL taking effect until 1 April 2009 Part D of CPL was amended six times and it involved 23 of 54 articles. Upon the accession of Latvia to the EU, amendments of 7 April, 2004 significantly changed Part F of CPL where a new chapter 78 was included on the recognition and execution of awards of foreign arbitration courts. The procedure for the review of cases in arbitration courts should by characterised by stability and constancy. The regular procedure of arbitration courts is prescribed by their rules formulated upon the establishment of the arbitration court. The analysis of rules of Latvian arbitration courts and the scale of amendments made to the said rules gives grounds to conclude that the majority of arbitration courts try to retain their rules of arbitration unchanged thus facilitating the work for attorneys of clients as well as arbitrators. Moreover, upon concluding an agreement on arbitration by parties it is possible to agree on the application of provisions contained in the rules of procedure of an internationally recognised arbitral tribunal or on the application of provisions of the United Nations Commission on International Trade Relations (UNCITRAL). Unfortunately, the situation in state courts is just the opposite. A single year has not passed that the CPL has not been amended. Thus the procedure for the review of cases in state courts is not as stable and constant as in arbitration courts. Upon concluding long-term agreements entrepreneurs find it more appropriate to reach an agreement on dispute resolution by some specific arbitral tribunal where the rules of court are known and acceptable for both parties; parties may be certain that during the resolution of a potential dispute the procedure will be the same as at the moment of concluding their agreement. The operation of arbitration courts in Latvia over the ten last years has brought many issues to the foreground. The judgement of the Constitutional Court of the Republic of Latvia passed in 17 January 2005 in case No. 2004-10-01 recognized the compliance of Article 132 Section 1 Paragraph 3 and Article 223 Paragraph 5 of the CPL to Article 92 of the Constitution of the Republic of Latvia. The court ruled that the disputed articles of the CPL, which provides that the court refuses to accept the claim if the parties have agreed to transfer the dispute to arbitration, as well as the fact that such agreement is ground for termination of proceedings in the court, correspond to the Constitution and has a legitimate target. Another significant development was the judgment of the Department of Administrative Cases at the Senate of the Supreme Court (SC) on 7 March 2006 concerning the protection of consumer rights and the arbitration clause. The court held that an arbitration cause in contract is unfair if terms and conditions of contract were not discussed and customer has not directly expressed his consent to arbitration clause. In view of the above as well as the fact that the economic development and growth bring along also an increasingly more rapid circulation of legal relations, arbitration proceedings acquire an increasingly more significant role among other mechanisms for civil dispute resolution; increasingly more attention is focused on the operation of arbitration courts in Latvia, that is confirmed by amendments to legal acts as well as information in the mass media related to the operation of arbitration courts as well as conferences organised on development aspects of arbitration. According to the statistical review on civil cases, in 2004 first instance courts received 7374 submissions, in 2005 - 6949 submissions, while in 2006 there were 8378 submissions, in 2007 already 3061 submissions were received concerning the enforcement of awards of arbitration courts. In its turn, in 2008 courts received only 3537 submissions, which testify to certain changes, e.g., contrary to previous practice, the courts of general jurisdiction have the obligation, following from Constitution and international human rights norms, to refuse issuance of the writ of execution, if the fundamental rights, from the use of which the person has not waived have not been observed in the arbitration procedure and the laws of the CPL establish the possibility to realize the obligation. Besides, note must be taken of the fact, that an award of an arbitration court may be enforced on one’s own accord and during the arbitration proceedings parties may reach a settlement. Thus it may be concluded that a significant number of civil cases in Latvia is resolved by arbitration courts, which, in turn, reduces the workload of state courts. The object of arbitration is to provide fair and impartial resolution of disputes without causing unnecessary delay or expense same time, it allow