Options
Užsienio arbitražų sprendimų pripažinimas
Marčiulaitytė, Aida |
Višinskis, Vigintas | Recenzentas / Rewiewer |
Vėlyvis, Stasys | Darbo gynimo komisijos pirmininkas / Thesis Defence Board Chairman |
Krivka, Egidijus | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Žalėnienė, Inga | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Višinskis, Vigintas | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Laužikas, Egidijus | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Tarptautinio arbitražo atveju susiduriama su arbitražo sprendimo pripažinimo procedūra ne jo priėmimo valstybėje. Svarbiausias tarptautinis instrumentas, reglamentuojantis užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo tvarką, yra 1958 m. Niujorko konvencija dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo. Pagal 1958 m. Niujorko konvenciją funkcija pripažinti užsienio arbitražų sprendimus valstybėse paprastai priskiriama konkrečiam nacionaliniam teismui arba teismams. Pripažinimo klausimas sprendžiamas vadovaujantis Niujorko konvencijos V straipsnyje įtvirtintais atsisakymo pripažinti užsienio arbitražo sprendimą pagrindais. Siekiant efektyvaus ir vieningo pripažinimo mechanizmo veikimo, stengiamasi vienodinti nacionalines teisės normas Susitariančiose šalyse. Prie šio siekio svarbia dalimi prisidėjo 1985 metais Jungtinių Tautų Tarptautinės prekybos teisės komisijos (UNCITRAL) priimtas Tarptautinio komercinio arbitražo pavyzdinis įstatymas, kurio paskirtis – būti orientyru valstybėms priimant nacionalinius aktus šiuo klausimu. Jame, be kita ko, integruotos ir nuostatos dėl užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo, parengtos vadovaujantis Niujorko konvencija. Ne mažiau svarbus ir vieningos teismų praktikos pripažįstant užsienio arbitražų sprendimus veiksnys. Tai kaip teismai taiko ir aiškina Niujorko konvenciją padeda įvertinti jos nuostatų efektyvumą, nustatyti ar tinkamai parengta nacionalinė teisinė bazė, reglamentuojanti užsienio arbitražų sprendimų pripažinimą. Šiuo tikslu analizuotinos nacionalinės teisės normos ir teismų praktika Lietuvoje, Švedijoje ir Prancūzijoje. Pastebima, jog priklausomai nuo skirtumų nacionaliniuose teisės aktuose, tam tikrų Niujorko konvencijos nuostatų aiškinimas ir taikymas skirtingose valstybėse yra nevienodas.
In a case of foreign arbitration it is inevitable to face the procedure of recognition of foreign arbitral award in a country where it was not enacted. 1958 New York Convention on the Recognition and Enforcement of Foreign Arbitral Awards is the fundamental international instrument, which establishes the order of recognition of foreign arbitral awards. Pursuant to the 1958 New York Convention, the function to recognise foreign arbitral awards is attached to certain national court or courts. The question of recognition is solved following grounds on refusal to recognise foreign arbitral awards, which are set in the Article V of New York Convention. Due to the effective and united function of the recognition mechanism, it is endeavoured to uniform national law rules in the Contracting States. Contribution to this objective was added by 1985 UNCITRAL Model Law on Commercial Arbitration, adopted by United Nations Commission on International Trade Law. The mission of this Law is to be a guide for the states in establishing their national laws on the subject. The Model law, among other regulations, integrates the provisions on recognition of foreign arbitral awards, which are laid in accordance with New York Convention. Unanimous practice of courts also is a factor of significant importance. The way national courts apply and interpret New York Convention helps to evaluate the efficiency of its provisions, identify whether the national legal base regulating recognition of foreign arbitral awards is formulated properly. Thus national laws and practice of courts in Lithuania, Sweden and France should be analyzed. It is observed that differences in national laws stipulate different interpretation and application of certain provisions of New York Convention.