Lietuvos karinės pajėgos ir jų adekvatumas šalies gynybos politikai
Braška, Mykolas |
Janužytė, Audronė | Recenzentas / Rewiewer |
Bielskis, Andrius | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Paulikas, Vygandas Kazimieras | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Viliūnas, Giedrius | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Kazlauskienė, Natalija | Darbo gynimo komisijos pirmininkas / Thesis Defence Board Chairman |
Aleknonis, Gintaras | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Kaziliūnas, Adolfas | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Janušauskienė, Diana | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Šiandien vis dažniau diskutuojama apie Lietuvos įsipareigojimus NATO, ar verta skirti pinigus misijoms užsienyje, kokias garantijas Lietuvai teikia Aljansas ir kiek jos yra realios. Ar Lietuvos kariuomenė būtų pakankamai veiksni, jei iškiltų pavojus Šalies suverenitetui? Kyla diskusijos, ar Lietuvos gynybos ir saugumo politika yra patenkinanti šalies gynybos poreikius ir numatanti realias grėsmes, susijusias su Valstybės apginamumu, o kariuomenė realiai atitinkanti tą politiką. Tačiau vienareikšmiškai atsakyti į šiuos klausimus nėra taip lengva. Atsakymus įtakoja daugybė faktorių kuriuos analizuojant ir nagrinėjant reikia atsižvelgti į aktualiausias grėsmes Lietuvos saugumui, daugeliu atvejų susijusias su Rytų kaimynais- Rusija ir Baltarusija. Numatomus tų grėsmių įveikimo būdus- narystė NATO ir ES, savo gynybos strategijos šiuolaikiškas vertinimas, modeliavimas ir įgyvendinimas. Vienas iš svarbiausių dalykų yra tinkamas kariuomenės koncepcijos parengimas ir realizavimas formuojant karines pajėgas. Lietuva turi atsižvelgti į tai, kokioje geostrateginėje aplinkoje gyvena ir kokius pajėgumus gali parengti skirdama tiek išteklių, kiek dabar yra skiriama. Savo magistro baigiamajame darbe išnagrinėjau ir palyginau du pagrindinius sandus. Lietuvos Respublikos gynybos politiką ir LR karines pajėgas. Pastarosios yra mažiau kvestionuotinas dalykas, kadangi jos vienaip ar kitaip yra pritaikomos, arba bent jau priartinamos prie gynybos politikos. Esminis dalykas yra, kokie priimami sprendimai ir įsipareigojimai Aljanso partneriams ir ar jie realiai garantuoja geresnę krašto saugumo užtikrinimo kokybę. Šiam dalykui išsiaiškinti atliktas tyrimas- ekspertų interviu atskleidė labai svarbių faktorių, nulemiančių Lietuvos gynybos politikos ir karinių pajėgų adekvatumo jai vertinimą. Apibendrinau analizuotą literatūrą ir ekspertų pasisakymus ir padariau išvadą, kad šiandien karinės pajėgos yra adekvačios šalies gynybos politikai, tik iš dalies. Šiuo metu Lietuvos karinės pajėgos gali veikti žemo kovinio intensyvumo misijose, tačiau ne rimtuose kariniuose konfliktuose. Tą sąlygoja, per greita kariuomenės transformacija ir lėšų stygius su tokiomis pasekmėmis, kaip nepakankamas personalo paruošimas ir nepakankamas ginkluotės modernumas ir įgalumas veikti greitai besikeičiančiomis sąlygomis. Darbo tyrimas patvirtina hipotezę, kad neapgalvoti politikų ir kariuomenės vadovybės sprendimai, susiję su įsipareigojimais sąjungininkams, lemia realiai sunkiai įsivaizduojamą krašto apginamumą. Todėl reikia orientuotis ne tik į dalyvavimą tarptautinėse misijose, tačiau ir į didesnio atsargos mobilizacinio personalo parengimą, kuris, karinio susidūrimo atveju, užtikrintų realesnias garantijas sulaukti NATO paramos, ir apginti Šalies teritoriją.
Today, there are more questions than ever about the obligations Lithuania has to NATO. Is financing the missions of Afghanistan something we should be doing? What kind of guarantees, as a member of NATO, are provided to Lithuania by the Alliance, and how substantial are they? How capable and competent would the Lithuanian army be in case of an actual threat against the state sovereignty? There are a lot of discussions about whether or not the defence and security policy of Lithuania satisfies the demands of national defence. Is this policy able to predict the actual threats associated with the defensibility of the state, and is the army in step with this policy? It is not easy to give unambiguous answers to these questions. The answers depend on many factors, factors that can be studied and analyzed only after one considers the most relevant threats to the national security of Lithuania (mostly associated with the Eastern neighbours such as Russia and Belarus). Supposedly, the way to overcome these threats, besides having up-to-date assessment, patterning and implementation of our defence strategy, is inclusion into NATO and EU. One of the most important things is the preparation of a proper military model and its realization, evidenced by the formation of a formidable military force. Lithuania must take into account its geo-strategic situation and what military forces can be prepared with today’s finances. Writing my thesis, I explored and compared two different components: the current defence policy, and the military forces of the Republic of Lithuania. The military forces of Lithuania (because the army’s configuration can be shaped as needed) need less discussion than does the current defence policy. The most fundamental question is, what decisions and engagements between the Alliance and its partners are being made, and do they guarantee better security for the country. In order to answer this question, research, in the form of interviewing experts, was carried out. This research revealed some very important factors that determine the adequacy of the defence policy and the armed forces of Lithuania. When I summarized the material and the interviews of experts, I came to the conclusion that Lithuania’s armed forces, today, are only partially adequate to the defence policy. Currently, our military forces can only operate in peace-keeping missions of low intensity, and not in serious high intensity conflicts. The major reasons this is so, are: too sudden a transformation of the military forces, incomplete training of personnel, and lack of modern weaponry (because of the shortage of financing). The inability to act in rapidly changing conditions is also an important factor. The research confirms my hypothesis that policy, made by politicians and heads of army if not based on sound reasoning (relative to what engagements we, as a member of NATO, must take), would result in minimum defensibility of the State. This means that we must be oriented not only to committing our forces for NATO’s peace-keeping missions, but also to the preparation of a larger reserve force that, in case of conflict, would better guarantee support from NATO, as well as better defence to our territory.