Tos pačios lyties asmenų santuokos teisinis pripažinimas Lietuvoje, Europoje bei pasaulyje

Kaip vienas iš svarbiausių modernios visuomenės institutų, santuoka šiuo metu yra labiau ginčytinas dalykas negu konsensas. Šiuolaikinėje visuomenėje santuokos institutas bei jo pažinimo ribos yra itin plačios tiek teisiniu tiek kultūriniu požiūriu. Nuožmios bei įnirtingos diskusijos narplioja tokius klausimus, kaip, kas turi teisę ir gali tuoktis, ką santuoka reiškia šiuolaikinėje visuomenėje bei kurlink ji keliauja. Istorijos tėkmėje būta gausybės nesutarimų bei prieštaravimų apibrėžiant santuoką ir įtraukiant ar pašalinant tam tikras visuomenės grupes iš santuokos instituto. Santuoka yra ir visada buvo besikeičiantis reiškinys. Nuo Antikos laikų iki šių dienų galima stebėti plačią santuokos instituto raidą bei kaitą tiek istorinėje, tiek geografinėje plotmėje. Santuoka niekada nebuvo statiškas institutas, keičiantis visuomeniniams santykiams kito ir santuoka, tačiau XXI a. pradžioje, nesuklysime teigdami, jog santuoka pasiekė savo transformacijų kulminaciją pasaulyje. Gėjų ir lesbiečių porų poreikis teisiškai, o taip pat ir socialiai, pripažinti tos pačios lyties asmenų santuoką, atspindi didelį iššūkį santuokos status quo. Gausybė tos pačios lyties asmenų porų siekia inkliuzijos kaip santuokos instituto šalys bei kaip pilnaverčiai visuomenės nariai ir kreipiasi pagalbos į visuomenę, bažnyčią, teismus. Tuo tarpu daugelis tų, kurie oponuoja tokioms partnerystėms ar santuokoms, įvardija lesbiečių ir gėjų poras kaip grėsmę santuokos ištakoms bei sampratai, visuomenės stabilumui bei gerovei. Vienalyčių santuokų teisinio pripažinimo srityje galima išskirti dvi pagrindines visuomenėje konfrontuojančias puses: tie, kurie vienalytes santuokas įvardija kaip žmogaus privataus gyvenimo sritį ir tie, kurie išryškina tos pačios lyties asmenų santuokų nereikalingumą visuomenės socialinio vertingumo požiūriu. Pažymėtina, jog negalima nubrėžti griežtų ribų tarp minėtų dviejų visuomenės grupių, nes homoseksualių santuokų teisinis pripažinimas reikalauja visapusiško nagrinėjimo, nes teisinį vienalyčių santuokų pripažinimą lemia daugelis komponenčių, tokių kaip teisinės santuokos sąvokos tvirtumas visuomenėje, santuokos sudarymo tikslas, homoseksualumo reiškinio priėmimas, vienalyčių santuokų sudarymo galimos pasekmės, vaiko augimas homoseksualioje šeimoje, galimybė vienalytėms poroms įsivaikinti, vienalytės santuokos socialinis vertingumas visuomenei, emocinės, psichologinės bei finansinės vienalyčių porų pasekmės, jei santuoka teisiškai nepripažįstama ir tik galiausiai teisinis homoseksualių santuokų pripažinimas arba nepripažinimas. Nors Lietuvos visuomenė dar nėra pasirengusi teisiškai pripažinti vienalyčių santuokų (tik 37% visuomenės), skirtingos socialinės-demografinės visuomenės grupės skirtingai vertina visas minėtas vienalyčių santuokų teisinio pripažinimo komponentes. Bene ryškiausias skirtumas pastebimas tarp vyrų ir moterų: moterys, nors ir gamtos sutvertos būti motinomis, atsiverti gyvybei, tačiau yra kur kas labiau liberalesnės, jos yra labiau linkusios pritarti homoseksualių santuokų teisiniam pripažinimui. Lyginant kaimo ir miesto vietovių gyventojų gautus tyrimo rezultatus, nenustatyta vienos kurios grupės ryškesnio pritarimo teisiniam vienalyčių santuokų pripažiimui, minėtų grupių nuomonės išsiskiria tik tam tikrais požiūriais. Gana ryškus skirtumas tarp teisinio vienalyčių santuokų pripažinimo ir nepripažinimo išryškėja tarp asmenų, gyvenančių homoseksualioje aplinkoje, susiduariančių su homoseksualumu savo kasdienėje veikloje, ir tų, kurie savo aplinkoje nesusiduria su homoseksualumu, taigi, yra mažiau linkę pripažinti vienalytes santuokas. Svarbiausias tyrimo etapas – skirtingų amžiaus grupių požiūrio į vienalytes santuokas gautų rezultatų vertinimas – atskleidžia, jog kuo jaunesnis žmogus, tuo labiau jis yra paveiktas globalizacijos, demokratinių procesų sklaidos, tuo jo moralinės nuostatos yra labiau privačios, taigi, tuo mažesnis visuomėnės nuomonės poveikis, ko pasekoje – didesnis pritarimas teisiškai pripažinti vienalytes santuokas; ir atvirkščiai, su didėjančiu amžiumi pritarimas teisiniam homoseksualių santuokų pripažinimui mažėja. Remiantis įvairių pasaulio šalių patirtimi bei kiekybinio tyrimo Lietuvoje rezultatais numatyta tema, galima teigti, jog vienos lyties asmenų santuoka yra potencialiai progresuojantis visuomeninių santykių reiškinys, reikalaujantis ne tik moralinio, religinio, visuomeninio toleravimo, bet ir teisinio pripažinimo, ką lemia demokratinių procesų sklaida bei globalizacijos poveikis. Tikėtina, jog dėl pastarųjų veiksnių atsirandančio moralinio pliuralumo, moralės suprivatinimo, karta po kartos homoseksualias sąjungas priims kaip savaime suprantamą reiškinį. Taigi, turint omenyje, jog jaunesnioji karta pakeičia vyresniąją, su savimi atsineša ir naują vienos lyties asmenų santuokos sampratą bei požiūrį į ją, todėl vykstant kartų kaitai, santuoką tik tarp vyro ir moters prisiminsime kaip savo senolių bei prosenolių santuokos institutą.

Today marriage, as one of modern society institutions, is more a matter of argument than a consensus. The institution of marriage and its cognitive framework in modern society has a wide legal and cultural approach. Ruthless and fierce disscussion, covering such questions as who has the right to marry and can marry, what marriage means in modern society and whither marriage continues to shift, are being tangled. Throughout history, there has been the dissension over the definition of marriage and over the exclusion or inclusion of particular societal groups within the institution of marriage. Marriage is and has always been the subject to alter. From antiquity up to the present day, the institution of marriage has displayed a wide geographical and historical variety. Marriage has never been a static institution, together with rapid interpersonal intercourse the concept of marriage has alternated as well, however, there is no doubt, that the beginning of the 21st century has reached the very climax of marriage transformations all over the globe. Gay and lesbian couples continue to express the need for social, as well as legal recognition of same-sex marriage, what reflects a huge challenge to marriage as a status quo institution. More and more homosexual couples strive for inclusion into marriage as legal parties and as full-fledged members of the society, thus having recourse to society, church and courts. Meanwhile, many of those, opposing to same-sex marriage or partnership, approach same-sex couples as the threat to the origin and concept of marriage, as well as the stability and welfare of the whole society. There can be distinguished two confronting key attitudes towards homosexual marriage: those, who accept same-sex marriage as the sphere of private human life, and those, who accentuate the inutility of same-sex marriage as the socially valuable union. It should be noted that one must not draw a clear-cut distinction betwen the latter groups of society, as the legal recognition of same-sex marriage, consisting of a wide variety of components, requires a more in depth analysis in such fields as the strength of legal concept of marriage, the main aim of entering the marriage, the acceptance of homosexualism, the ability to adopt for homosexual couples, the possible consequenses of the legal recognition of same-sex marriage, childbearing in homosexual families, social value of same-sex marriage, emotional, psychological and financial result in case if same-sex marriage is not legally recognised, and, finally, the legal recognition of same-sex marriage. Even though Lithuania is still not completely ready to legally recognise same-sex marriage (only 37% of society), various socio-demografic societal groups have different views on the different components of legal recognition of same-sex marriage. A great difference appeared when comparing men and women: although women, naturally created for procreation, for being mothers, they are more likely to be liberal and more subject to legally recognise same-sex marriage. While comparing urban and rural dwellers, it appeared no weighty difference in liability to legally recognise same-sex marriage, although they qualify separate components rather differently. Quite strong difference appeared when comparing homosexual and heterosexual living environment of the respondents. Those, who face no homosexual people in their daily life, were less prone to legally recognise same-sex marriage, and vice versa, those who contact with homosexual relations in their lives, are much more ready to legalize same-sex marriages. The most important part of the survey – the approach generalization of legal recognition of same-sex marriage by different age groups – has revealed that the younger the person, the more he or she is affected by global influence, by spread of democratic processes, the more his or her moral attitudes are private, thus, the less his or her opinion is affected by the whole society and, as a result, he or she is more likely to legally recognise same-sex marriage; and vice versa, legal recognition of same-sex marriage decreases with the increasing age. With reference to the experience of different countries all over the world and the quantitative research in Lithuania analysing the aforementioned problem, it is true to claim that same-sex marriage is a potentially progressive interpersonal phenomenon requiring not only moral, religious and social, but also legal recognition, what is influenced by the spread of democracy and globalisation. It is persumable, that due to the recent moral plurality, more and more private morality, generation after generation will percieve same-sex marriage as a matter-of-course expression. Thus, in consideration of the fact, that younger generation naturally changes elder generation and brings new concept of and new approach to marriage, it is presumable that the marriage only between a man and a woman will be retraced as the institution of our ancestors.