Non-competition covenants in case of a business transfer

The validity (probability) of non-competition covenants which are typical for business transfer transactions is one of those issues on which discussions go in the international business transfer theory and practice. On one hand, such covenants help ensure the business interests of the buyer, on the other hand, by their nature, they can mean a restriction of competition, which is prohibited by law. This article, based on the analysis of the European Union, the Lithuanian and foreign legislation, case-law and doctrine, is designed for a disclosure of the concept of non-competition covenants, which are concluded by the parties in the context of a business transfer as well as for the identification of the conditions of the validity (admissibility) of those covenants.

Remdamasis atliktu tyrimu, autorius padarė išvadą, kad nekonkuravimo susitarimai turėtų būti pripažinti teisėtais (leistinais), jeigu atitinka dvi sąlygas: apribojimų tikslas yra teisėtas ir apribojimai yra proporcingi (protingi) jų trukmės, dalyko (turinio), geografinės taikymo srities (teritorijos) ir subjektų atžvilgiu. Pirmoji sąlyga reikalauja, kad tokių susitarimų tikslas būtų šalių (paprastai verslo pirkėjo) teisėtų interesų apsauga – siekis užtikrinti nesumažėjusios vertės objekto (įmonės, verslo) perdavimą pirkėjui (tiesioginės sąsajos su vykdoma koncentracija ir būtinumo tą koncentraciją vykdyti kriterijai). Antroji sąlyga reiškia, kad tokie susitarimai neturi suvaržyti konkurencinių veiksmų daugiau, negu protingai būtina teisėtam tikslui pasiekti. Spręsdami atitinkamas bylas, teismai turėtų vertinti visus tokių susitarimų protingumo (proporcingumo) faktorius (subjektų, teritorijos, apimties, trukmės) ir teikti jiems lygiavertę reikšmę.