Įrodinėjimo našta ar pareiga

Abstract

Lietuvos civilinio proceso teisės doktrinoje, teismų praktikoje, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse tradiciškai vartojama „įrodinėjimo pareigos“ sąvoka. Nors ši sąvoka yra prigijusi tiek Lietuvos civilinio proceso doktrinoje, tiek teismų praktikoje, šio termino vartojimo civiliniame procese pagrįstumas išlieka diskusijų objektu. Straipsnyje siekiama atsakyti į klausimą, ar „įrodinėjimo pareigos“ sąvokos vartojimas suderinamas su dispozityvumo bei rungimosi principais ir ar dėl specifinio procesinių teisinių santykių pobūdžio „pareigos“ sąvoka galėtų būti vienodai suprantama tiek materialiąja, tiek procesine prasme. Straipsnyje taip pat aptariama pareigos rūpintis proceso skatinimu ir draudimo piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis įtaka įrodinėjimo naštai. Atliktų tyrimų analizė rodo, kad šalies būtinumas (sunkumas) įrodyti aplinkybes, kuriomis ji remiasi, turi būti apibrėžiamas terminu „įrodinėjimo našta“, nes jis kur kas tiksliau atspindi aptariamo instituto teisinę prigimtį. Įrodinėjimo procese prievarta nebūdinga, nes pati šalis turi teisę apibrėžti, kokia apimtimi ji vykdys įrodinėjimo naštą ir už šios teisės netinkamą įgyvendinimą procesinės sankcijos netaikomos. Proceso koncentruotumo ir draudimo piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis principai įpareigoja šalis proceso įstatymo nustatytomis sąlygomis ir terminais įvykdyti įrodinėjimo naštą, tačiau šių pareigų vykdymas neturi įtakos šalies teisei spręsti, kokia apimtimi vykdyti įrodinėjimo naštą. Šalis, kuri nevykdys pareigos rūpintis proceso skatinimu ir (ar) pareigos procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai, jos atžvilgiu gali būti taikomos sankcijos, tačiau ne todėl, kad ji nesugebėjo tinkamai įvykdyti įrodinėjimo naštą, o todėl, kad jos veiksmai, naudojantis įrodinėjimo teise, yra priešingi teisei.