Vaikystė kaip socialinė negalė: mitologizuoto diskurso konstravimas ir sklaida socialinėje, pedagoginėje realybėje

Within this article the social-educational myths are interpreted on the childhood as the factor for the social disability discourses that are taken from the day-to-day man's life experience based on relations with children. In most cases the priorities are taken in mind for adults' sake not children though. Such myths as: Childhood is the preparation for adults' life, Childhood is the happiest period of man's life, Children's community is in most cases unsuccessful attempt to imitate grownups etc. are revealed as well with their cultural content, basis, and expressions in teachers way of thinking and activities. Also it is identified how these myths deform the socio-cultural essentials of childhood, making this phenomenon as socially disable and perceiving child as not fully matured individual, and children - non-active social group. On this basis the behavioral theories and empirical ideas that mythologize childhood are analyzed in this paper. The attitudes' content towards child as not full righted partner to a social educator is revealed as well. The mythologized discourse of such childhood is debunked in the context of postmodern society's anthropocentric culture, which basis is exactly the childhood as the value itself understanding.

Straipsnyje interpretuojami vaikystės kaip socialinės negalės diskursui įtakos turintys socialiniai, pedagoginiai mitai, perimti iš žmonių kasdieninio gyvenimo srities bei suaugusiųjų santykių su vaikais patirties, kai prioritetinis vaidmuo yra skiriamas suaugusiesiems, o ne vaikams. Atskleidžiamas mitų: „vaikystė - rengimasis suaugusiųjų gyvenimui", „vaikystė - laimingas žmogaus gyvenimo laikotarpis", „vaikų bendruomenė - nesėkmingas bandymas pamėgdžioti suaugusiuosius", socialinė - kultūrinė prigimtis, turinys, sklaida socialinių pedagogų mastyme ir veikloje. Identifikuojama, kaip laikantis šių mitų įvyksta vaikystės sociokultūrines esmės iškraipymas priskiriant jai socialinės negalės statusą, suvokiant vaiką kaip socialiai nebrandų individe, o vaikus kaip socialiai neveiksnią grupę.