Britų quango sąvoka, steigimo priežastys, klasifikacija ir kontrolė

Didžiąją Britaniją šiuo metu ypač populiaru vadinti quango valstybe. Straipsnyje nagrinėjamos institucijos, įvardijamos quango, t. y. quasi autonomous non-governmental organizations (kvazinevyriausybinės nepriklausomos organizacijos). Tai yra nei privatūs, nei vieši dariniai, kurie, siekdami viešų tikslų, taiko privataus sektoriaus metodus. Šie dariniai dar vadinami „trečiuoju pasirinkimu“, „trečiuoju keliu“. Šiame straipsnyje aptariama minimų institucijų klasifikacija. Taip pat bandoma ieškoti priežasčių, dėl kurių yra steigiamos quango, bei analizuojama, kodėl šie dariniai neišvengia griežtos tiek mokslininkų, tiek politikų kritikos. Manoma, kad didžiausia amerikietiško nepriklausomų reguliavimo agentūrų (independent regulatory agencies) modelio įtaka daroma Didžiosios Britanijos viešosios administracijos sistemai. Tačiau kontinentinė administratyvistika po truputį perima JAV ir Didžiosios Britanijos viešosios administracijos įgyvendinimo modelius. Todėl domėjimasis šių šalių nepriklausomais administravimo subjektais nuolatos auga. Taip pat pastebima, jog britų quangos dešimtmečiu lenkia Europos Sąjungos teisės reikalavimus įtvirtinti funkcinį valstybių narių administravimo subjektų nepriklausomumą. Britų teisės aktai sukūrė minėtų sričių privatizavimo pagrindą. Šių sričių privatizavimas inicijavo poreikį steigti institucijas, disponuojančias įgaliojimais tose srityse atlikti viešąjį administravimą.

There are several categories of quangos: first, non-departmental public bodies, such as executive NDPBs, advisory NDPBs, tribunal NDPBs, independent monitoring boards, second, nationalised industries and public corporations, such as BBC, Bank of England, Royal Mail, Royal Mint, Commonwealth development Corporation, etc., third, national health service bodies, fourth, next step agencies, fifth, non-ministerial government departments, such as Ofwat, OFGEM, GEMA, OFCOM, (POSTCOMM, Office of Rail Regulator, etc. Even more groups of quangos exist, e.g. local public spending bodies and ad-hoc groups of experts. It must be noted that there is a huge number of quangos in the UK. It gives a good background for politicians to speculate upon it. Before the elections, the leaders of the parties often promise to save millions by cutting quangos. But they fail. This article does not intend to answer the question why they fail. It’s only goal is to present the phenomenon of British quangos to the Lithuanian reader, to give the definition of quangos, to crystallise the reasons of their establishment, to give a classification of quangos and to analyse the problems of their accountability.