Fulfilment of spiritual and religious needs in modern healthcare in Central and Eastern Europe

Health services and their institutions are rarely seen as places where “soft” cultural matters have importance. The classical European paradigm of evidence-based medicine perceives human beings from a biological rather than a spiritual perspective. However, challenges in contemporary Europe (and also in the whole world) show us that we cannot ignore religious differences in any kinds of public spaces. Eastern European countries have lost their monoreligious character, and there is a growing number of patients from different cultures and religious traditions. Western European countries that face mass refugee movements also need to adapt their health services to the religious demands of both foreign and domestic patients (including those with acquired citizenship). It is a significant challenge to the legal system as well, with a growing need for structural and systemic solutions. The academic education of future health service specialists should, meanwhile, be adjusted in line with these factors and include more courses on interreligious communication, bearing in mind the lack of proper handbooks for these professions in the Eastern European area at least.

Sveikatos priežiūra ir ją atstovaujančios institucijos dažnai nepriskirtinos tai aplinkai, kurioje „švelniųjų“ kultūros aspektai būtų reikšmingi. Klasikinė įrodymais grįsta Europinės medicinos paradigma linkusi interpretuoti žmogų biologinėje, bet ne dvasinėje plotmėje. Tačiau šiuolaikinėje Europoje (ir visame pasaulyje) besiformuojantys iššūkiai rodo, kad negalime neatsižvelgti į religinių skirtumų apraiškas visose viešosiose erdvėse. Rytų Europos šalys prarado savo monoreligijos dominantę, vis daugiau atvyksta pacientų, atstovaujančių skirtingas kultūras ir religines tradicijas. Vakarų Europos šalys, kurios susiduria su masiniais pabėgėlių srautais, taip pat privalo priderinti savo teikiamas sveikatos priežiūros paslaugas prie atvykstančių ir vietos (suteikus naują pilietybę) pacientų religinių imperatyvų. Tai suponuoja dideles problemas ir teisinei sistemai, kuriai vis labiau reikia struktūrinių ir sisteminių problemų sprendimų. Todėl ateities sveikatos priežiūros specialistų akademinis rengimas turėtų būti koreguojamas atsižvelgiant į šiuos veiksnius ir apimti daugiau tarpreliginio bendravimo kursų, atsižvelgiant ir į tai, kad Rytų Europos regione mažų mažiausiai trūksta tinkamų šios krypties vadovėlių.