Tapatumo įtaka efektyviau spręsti visuomenių valdymo problemas tinklo visuomenėse

Tikslas – nustatyti ir įvertinti teorines gaires tyrimams, kuriais siekiama įvertinti tapatumo įtaką efektyviau spręsti tinklo visuomenių problemas. Straipsnyje siekiama derinti / sujungti tapatybės tyrimų (tarptautinių santykių perspektyva) ir socialinių technologijų teorijų įžvalgas. Metodologija – socialiniuose moksluose besivaržančios dvi mokslinės perspektyvos – pozityvizmas ir postpozityvizmas – pateikia dvi skirtingas tikrovės ir tikrovės aiškinimo sampratas. Šių dviejų pozicijų logikos skirtingai suvokia tapatumą bei struktūros ir vieneto santykį: pozityvistinėje perspektyvoje dominuoja teiginiai, jog egzistuoja išankstinės, „stacionarios“ struktūros, struktūros vienetų bei tapatumų būklės, postpozityvistinėje perspektyvoje vyksta nuolatinė vienetų, struktūrų bei tapatumų cirkuliacija. Siekis griežtai atitikti vienos ar kitos mokslinės paradigmos logiką, formuojant ontologines ir epistemologines pozicijas, nuveda į aklavietę ir pirminis mokslinės teorijos siekis – praktinė nauda – lieka neįgyvendintas. Išeitį iš šios „teorinės painiavos“ padeda surasti mokslinio realizmo teiginiai, kurie leidžia suderinti iš pažiūros prieštaraujančias pozicijas, derindami pozityvistines ir postpozityvistines pozicijas: laikosi subjektyvistinės ontologijos, tačiau neigia, kad ji būtinai turi implikuoti pozityvistinę epistemologiją. Straipsnyje naudojantis mokslinio realizmo teiginiais pagrindžiamas tarpinis kelias tarp dviejų stovyklų (pozityvizmo ir postpozityvizmo) argumentuojant, jog tik derinant skirtingas pozicijas įmanomi į praktiką nukreipti tapatybių tyrimai. Tai ypač aktualu analizuojant struktūros ir struktūros vieneto sąveiką.

The two scientific perspectives that compete in social sciences – positivism and postpositivism – present two different perceptions of the realities and their interpretations. The logic of the two different positions perceives identity and the ratio of structure to a unit differently. From positivist perspective, the dominating statements propose that preconceived and ‘stationary’ structures, the states of units of structures and identities exist, whereas post-positivism approach suggests that a circulation of units, structures and identities is a constant action. An aspiration to strictly conform to the logic of one or the other scientific paradigm, while forming ontological and epistemological positions, leads to dead-end, and the initial aspiration of a scientific theory – practical benefit – remains unfulfilled. A way out of this ‘theoretical maze’ is assisted by propositions of scientific realism, which allows combining positions, while adjusting the attitudes of positivism and post-positivism which look contradictory from a standpoint. These propositions follow subjectivistic ontology; however, they deny the fact that it necessarily has to implicate positivistic epistemology. By using the statements of scientific realism, the article justifies a transitional way between the two camps (positivism and post-positivism), while arguing that only by integrating different positions, the research of identity that points to practice is possible. This is especially relevant during the analysis of the structure and the ratio of the structure to a unit.