Tarptautinių sutarčių bei ES teisės kolizijų sprendimas Europos Teisingumo Teismo praktikoje

Bendrosios tarptautinės teisės požiūriu Europos Sąjungos (toliau – ES, Sąjunga) teisė yra tarptautinės teisės kūdikis, evoliucionavęs į sui generis teisinę sistemą, pasižyminčią bendrosios tarptautinės teisės principų ir normų aiškinimo bei taikymo specifika. Šių teisės normų bei principų taikymo savitumas ryškiausiai atskleidžiamas oficialaus ES teisės aiškintojo – Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ETT, Teismo) jurisprudencijoje. Tarptautinės teisės moksle ETT praktika taikant bendrąją tarptautinę teisę neretai kritikuojama įvairiais aspektais. Šiame straipsnyje autorius vertina ETT praktiką sprendžiant tarptautinių sutarčių kolizijas atitikties bendrajai tarptautinei teisei aspektu. Straipsnyje prieita prie išvados, kad ES normos, reguliuojančios taprtautinių sutarčių kolizijų sprendimą, ETT aiškinamos europocentriškai, tačiau tai atliekama neperžiangiant bendrosios tarptautinės teisės nustatytų ribų, expressis verbis taikant fundamentalius bendrosios tarptautinės teisės principus ir normas. Straipsnyje atliekama analizė aktuali mokslui ir praktikai, kadangi patvirtina subsidiarų fundamentalių bendrosios tarptautinės teisės principų ir normų taikymą sprendžiant tarptautinių sutarčių kolizijas ES teisėje bei atskleidžia ETT suformuotą steigimo sutarčių kolizinės klauzulės bei su ja susijusių normų turinį.

The analysis of the case-law is commenced by carrying out an in depth study of the cases of conflicts between EU law and the treaties concluded between the Member States and third countries prior to the accession of the Member States to the EU. When analyzing this case-law, the author goes to the roots of such concepts as the scope of application of conflict clause imbedded in Article 351 of the Treaty on the Functioning of the European Union, the meaning of the terms ‘parties to anterior treaty’ and ‘the conclusion of anterior treaty’, the distinction between rights and obligations stemming from anterior treaties in cases of conflicts. Having shelled-out the meaning of these legal terms in the case-law of the ECJ, the author concludes that the approach of the ECJ when interpreting the provisions of EU law is ‘eurocentristic’; however, such an approach does not violate general international law. The analysis of the ECJ’s case-law is continued addressing the case-law concerning the resolution of conflicts between EU law and the treaties concluded between the Member States and third countries after the accession of the Member States to the EU. In this part, the author concludes that the ECJ follows the principle of general international law giving the priority of application to anterior treaties in cases of conflicts with the posterior ones. To sum up, the author appreciates the eurocentristic application of EU law that is consistent with the rules of general international law and contributes to its development.