Paradoksalūs šeimos konsultavimo metodai socialiniame darbe

Socialinis darbuotojas dažnai stokoja laiko pažinti šeimą ir užmegzti gilius asmeniškus santykius su jos nariais, o šeimos, gaunančios socialinę paramą, neretai nėra pakankamai motyvuotos keistis, savarankiškai spręsti savo problemas. Esant tokioms aplinkybėms ypač svarbu, kad socialinis darbuotojas būtų susipažinęs su tam tikrais metodais ir konsultuodamas šeimas galėtų juos taikyti. Šie metodai paremti neadekvačiu konsultuojamųjų elgesio modelių pastiprinimu, kitaip tariant, paradoksais. Paradokso metodai ypač tinka dirbant su šeimomis, kurios nariai vadovaujasi griežtais supriešinimais „taip” – „ne”, o jų išvadų apie pasaulį, kitus žmones bei save visuma, nuostatos ir elgesio būdai yra rigidiški. Socialinis darbuotojas nepadės spręsti šeimos problemų, jeigu priims tokias jos narių nuostatas. Jas pakeisti galima tarsi nelogiškais siūlymais, t. y. paradoksais. Paradoksiškai konsultuojant šeimas dažnai joms priskiriama atsakomybė už esamą padėtį, kai keistiną elgesį arba neveikimą tarsi „paskiria” šeimos konsultantas, o šeima, tiek vykdydama jo rekomendaciją, tiek ir atsisakydama nenaudingo elgesio, pajunta galinti kontroliuoti aplinkybes ir impulsus, kurių anksčiau nevaldė. Socialinis darbuotojas taip pat gali paremti patologinį šeimos nario vaidmenį. Veiksmingas paradoksalaus konsultavimo metodas – refreimingas. Jo paskirtis – neigiamas prasmes pakeisti teigiamomis, arba atvirkščiai. Šie pakeitimai gali turėti dvi kryptis. Vienu atveju atliekamas turinio refreimingas, kai modifikuojamas situacijos turinys, kitu – konteksto refreimingas, kai modifikuojamos situacijos aplinkybės. Refreimingo esmė – iš konsultuojamiesiems būdingų loginių sąsajų išskirti kokią nors sąvoką ir perkelti ją į kitą tokią pat logišką sąvokų sistemą. Neretai iki susitikimo su socialiniu darbuotoju šeimos nariai yra girdėję, kaip turėtų elgtis. Vadovaudamiesi racionaliais siūlymais jie galėtų pagerinti savo padėtį, tačiau vien teigiamos elgesio krypties nurodymas neišsprendžia šeimos problemų. Nemažiau svarbu įtaigiai ir suprantamai jį formuluoti. Priešindamiesi racionaliems nurodymams šeimos nariai tuo pat metu gali būti imlūs metaforiškai informacijai. Metaforiškas socialinio darbuotojo bendravimas su konsultuojama šeima itin naudingas tais atvejais, kai sprendžiamos vaikų problemos. Vaikams toks bendravimas yra įprastas, o pasakotoją jie suvokia kaip grėsmės nekeliantį asmenį. Apibendrinant paradoksalių metodų taikymą dirbant socialinį darbą su šeimomis reikia pažymėti, kad, be nurodytų pranašumų, minėti metodai turi ir trūkumų, tarp kurių paprastai nurodoma, jog jie neišmoko šeimos narių sąmoningai keisti šeiminius procesus.

The article deals with the usage of the paradox in the family consulting by social worker. Social worker receives invitation to work with more than one person at the same time very often, and very often the object of such multi-personal help is a small and specific group - a family. On the one hand, there would be no time for social worker to know the family better and/or to make the personal close relationship with family members, on the other hand, the family would have no motivation to solve its problems independently or to change something in the family. Under such circumstances the usage of proper method in family consulting becomes the matter of great importance for social worker. The method of paradox would be recommended. The paradoxical communication with problem family can help to soothe the family members, to discuss and express the symptom, and to stimulate new actions. The paradox could be used by such means: neutral answer to emotional statement, permission to act symptomatically, stimulation of delay of decision making, permission to stay in crisis, prohibition to do what no one wants to do, prediction of symptom’s recurrence, overestimation of symptom’s meaning, positive estimation of symptom, stimulation of symptom behavior, request to teach symptom behavior, connect symptom behavior and positive behavior. Methods of simulation of symptom, prescribed inactivity, reframing, metaphor, responsibility for symptom, and supporting of role are discussed in the article. The application of methods in practice is also presented.