Privataus asmens locus standi ginčijant Europos Sąjungos teisės aktų teisėtumą: ar pagrįstai kritikuojamas Europos Sąjungos teisingumo teismas?
Mykolo Romerio universitetas |
Privačių asmenų galimybę pateikti ieškinį dėl Europos Sąjungos (toliau – ES) institucijų priimtų teisės aktų teisėtumo daugelį metų ribojo Europos Bendrijų steigimo sutarties (toliau – EB sutartis) 230 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ETT, Teismas) praktikoje itin siaurai aiškintas konkrečios sąsajos reikalavimas. Šis reikalavimas taip suvaržė privačių asmenų galimybes ginti savo teises tiesiogiai kreipiantis į ES teismus ir ginčijant jų teisinę padėtį lemiančius teisės aktus, kad buvo ne kartą kritikuotas kaip esą pažeidžiantis efektyvios teisminės gynybos principą, o tam tikrais atvejais net prilygstantis atsisakymui vykdyti teisingumą. Atsižvelgiant į tai šiame straipsnyje nagrinėjama, kaip savo jurisprudencijoje EB sutarties 230 straipsnio 4 dalyje įtvirtintus privačių asmenų locus standi reikalavimus aiškina ES teismai, tiriamas tokio aiškinimo suderinamumas su efektyvios teisminės gynybos principu, kurį pats Teismas vadina esminiu Bendrijos teisinės tvarkos principu . Straipsnyje taip pat analizuojamas Lisabonos sutartimi įvestų pokyčių pakankamumas privataus asmens teisminės gynybos spragoms užpildyti.
Every developed legal system must have a mechanism for testing the legality of measures adopted by its institutions. The European Community, which is a community based on the rule of law, is not an exception, inasmuch as neither its member states nor its institutions can avoid a review of the conformity of their measures with the basic constitutional charter—the Treaty. Otherwise the constitutional principle ubi ius ibi remedium would be infringed and the rights provided to individuals would become merely declaratory. The wording of Article 230(4) imposes limits on the standing of private applicants as it requires the applicant to be directly and individually concerned. These requirements, due to the very narrow and restrictive interpretation in the jurisprudence of the ECJ, are very difficult to meet. Therefore, the rules for standing have long been criticized as violating the principle of effective judicial protection and, in some cases, equivalent to the denial of justice. The ECJ itself claims that the Community provides a complete system of remedies to litigants, sufficient to ensure effective judicial protection. This article analyses the development of the interpretation of the rules for standing in the jurisprudence of the EU courts and provides an evaluation of correspondence of the restrictive interpretation of individual concern with the principle of effective judicial protection. Discussing the novelties introduced in the Lisbon Treaty and analysing their content, this article seeks to answer the question of whether the changes introduced are sufficient to fill the gaps in the legal protection of private applicants.