Pažangaus Gerovės normatyvinio modelio paieškos Europos ir Lietuvos kontekste

Straipsnyje pateikiamos Gerovės valstybių modelių tipologizacijos problemos Europos ir Lietuvos kontekste. Autoriaus nuomone, apie bendrą Europos socialinį modelį galima kalbėti tik ideologiniu-vertybiniu pagrindu, nes Europoje realiai egzistuoja keli ganėtinai skirtingi Gerovės modeliai. Vieninteliu Europą realiai vienijančiu instrumentu autorius laiko socialiniame administravime naudojamą „atviro koordinavimo“ metodą, kuriuo remiantis galima mokytis iš toliau pažengusių šalių. Pažangiausias socialinis modelis, autoriaus manymu, Šiaurės šalių institucinis perskirstomasis modelis. Kaip ir ankstesniuose savo darbuose, autorius tebesilaiko nuomonės, kad Lietuvos socialinės politikos modelis iš lėto „dreifuoja“ liberalaus ir marginalinio modelio kryptimi, tačiau pastarųjų metų Sodros reforma, dosnios išmokos motinystei (tėvystei) ir padidėjęs stacionarių paslaugų poreikis (sumažėjus nestacionarioms paslaugoms) liudija, kad judėjimas liberalaus modelio kryptimi vyks ne taip greitai. Sistema išlaikys mišrius bruožus, kai kuriose jos vietose šie bruožai „persidengs“.

The absence of a clear European social model makes the situation of the Eastern European and Lithuanian social system architects and reformers rather complicated. It is necessary to be guided by at least the most general normative model according to which it is possible to distinguish progressive and non-progressive social policies. The author suggests a normative model consisting of ten parts: a) community welfare, b) social inclusion, c) social solidarity, d) anomie prevention, e) social equality and diminishing poverty, f) decommodification, g) progressive taxation, h) “active“, but not “passive”, social policy, i) social empowerment, k) the democratic state as an institution. Such are the author’s conclusions concerning the search for a more unified progressive European Welfare model.