Instrumentinio požiūrio į teisę absoliutinimas ir jo kritika

Pozityvioji teisė turėtų būti dualistinės – vertybinės ir normatyvinės – prigimties. Sumažėjus visuomenės vertybiniam jautrumui, teisėkūros subjektas gali teisę paversti bedvasiu socialinės tvarkos kūrimo techniniu instrumentu, t. y. suabsoliutinti instrumentinį požiūrį į teisę. Straipsnyje nagrinėjamas suabsoliutintas instrumentinis požiūris į teisę, jo įsivyravimo vartotojiškoje visuomenėje socialinės prielaidos ir socialiniai padariniai, tokio požiūrio raidos trukdžiai. Šiuo tyrimu siekiama at-skleisti suabsoliutinto instrumentinio požiūrio į teisę įsigalėjimo visuomenėje keliamą pavojų pačios teisės socialinei reikšmei. Teisė visada yra socialinės tvarkos kūrimo ir socialinių santykių valdymo instrumentas, kurio pagrindą sudaro du tarp savęs susiję teisės galios šaltiniai: 1) visuomenės socialinė galia (visuomenės socialinio sugyvenimo sociokultūrinė patirtis) ir 2) valstybės politinė jėga. Šie teisės galios šaltiniai turi skirtingas reikšmes: tik bendruomeniškoje visuomenėje teisės socialinė galia yra svarbesnė už valstybės politinę jėgą, todėl demokratinės valstybės politinė jėga turėtų būti derinama prie pilietinės visuomenės sociokultūrinės patirties ir siekti visuomenės moralines vertybes įtraukti į teisės turinį.

Positivist law should have a coherently dualistic nature: one oriented towards values and the other towards norms. However, in cases of the social deterioration of values, legislators can turn the law into an artificial mechanism of the production of social order, thus putting emphasis on the instrumental approach to law. The present article questions the unlimited authority of the instrumental approach to law and analyzes the social premises and consequences of its prevalence in consumer society and the limits of its development. The article aims to show the dangers the unlimited authority of the instrumental approach to law may entail for the values that law postulates in the first place.