European Union citizenship, national welfare systems and social solidarity
| Author | Affiliation |
|---|---|
Lenaerts, Koen |
Mykolo Romerio universitetas |
| Date |
|---|
2011 |
Be to, gyvenamosios vietos reikalavimo laikymasis yra svarbus veiksnys, kuris gali nustatyti, kiek asmuo integravosi priimančiosios valstybės narės visuomenėje, tačiau jokiu būdu tai nėra vienintelis kriterijus. Kiti veiksniai, pavyzdžiui, tai, kad asmuo, prašantis socialinių išmokų, anksčiau dirbo priimančiojoje valstybėje narėje ar yra tos valstybės pilietis, taip pat gali būti svarbūs. Galiausiai straipsnio autorius palaiko teiginį, kad įmanoma skaityti Collins, Bidar, ir Nerkowska bylas nuosekliai, remiantis tuo, kad gyvenamosios vietos reikalavimas nėra tokios pat svarbos užmezgant ryšius su priimančiosios valstybės narės visuomene bei nutraukiant ryšius su buveinės valstybės narės visuomene. Šis skirtumas skatina laisvą ES piliečių judėjimą: jie turėtų galėti pasinaudoti savo laisvo judėjimo teise be baimės, kad bus nutraukti glaudūs ryšiai su savo buveinės valstybės narės visuomene.
it exempts the host Member State from examining the personal situation of economically inactive students who apply for maintenance grants or student loans but have not yet completed a five-year period of residence. Moreover, compliance with residence requirements is an important factor which may determine the extent to which a person has become integrated into the society of the host Member State; but it is by no means the only one. Other factors, such as the fact that the person claiming social benefits has previously worked in the host Member State or is a national of that State, may be of relevance. Finally, this contribution supports the contention that it is possible to read Collins, Bidar, and Nerkowska consistently, on the ground that residence requirements do not carry the same weight for the establishment of links with the society of the host Member State as for the dissolution of the existing links with the society of the home Member State. This distinction encourages free movement of EU citizens: they should be able to exercise their right to free movement without having to fear that the strong ties they maintain with the society of their home Member State will be loosened.