Baudžiamosios atsakomybės už trečiųjų šalių piliečių darbą taikymo ypatumai ir problematika Lietuvoje įgyvendinant direktyvą 2009/52/EB

2012 m. sausio 6 d. įsigaliojo naujai priimtas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 292-1 straipsnis, įtvirtinantis baudžiamąją atsakomybę asmenims, įdarbinusiems nelegaliai esančius trečiųjų šalių piliečius. Baudžiamasis kodeksas papildytas šiuo straipsniu siekiant Lietuvai įgyvendinti 2009 m. birželio 18 d. priimtą Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/52/EB, kuria numatomi sankcijų ir priemonių nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbdaviams būtiniausi standartai1. Straipsniu siekiama atskleisti BK 292-1 straipsnio objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, ypač kad straipsnio dispozicijoje vartojama gana daug terminų ir sąvokų, iš kurių nė vienas Baudžiamajame kodekse nėra paaiškinamas, kartu ir šio BK straipsnio atribojimo nuo ATPK 41-3 straipsnio („Nelegalus darbas“) kriterijus, kadangi priėmus naują BK 292-1straipsnį administracinė atsakomybė už nelegalų darbą nesikeitė, bei įvertinti, ar Lietuva įgyvendina visus direktyvoje nustatytus įsipareigojimus, kiek tai susiję su baudžiamosios atsakomybės nustatymu darbdaviui.

The Lithuanian legislators have not established criminal liability for an infringement committed by employer using work or services of an illegally staying third country national, with the knowledge that he or she is a victim of trafficking in human beings. This infringement is partially criminalised in Articles 147-1 and 147-2 of the Criminal Code of the Republic of Lithuania, but in order to punish the employer one needs either to establish one of the alternative means by which the will of the third country national has been affected (e.g. coercion, force or threat, deceit or fraud, abuse of authority or abuse of a vulnerable position and etc.), which is not required by the Directive and, in the author’s opinion, makes practical application of criminal liability in this respect rather difficult. Another problem related to the implementation of the Directive is that we still do not have the respective Law and no systemic approach exists, while in the Criminal Code none of the terms used in Article 292-1 are defined and the law enforcement authorities might encounter practical difficulties in applying that Article, in particular considering that some of the definitions could be found only in the Directive itself. Possible difficulties could arise while deciding on whether criminal or administrative liability should arise in cases of continuous or persistently repeated infringements, because in the Criminal Code this feature is defined as “for business purposes”, which is rather subjective and should be established in every single case after thorough evaluation of factual data.