Sutarčių aiškinimo metodai ir jų ribojimų problemos
Justitia |
Jungtinių Tautų konvenciją dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių (toliau - Vienos konvencija), UNIDROIT tarptautinių komercinių sutarčių principus, Europos sutarčių teisės principus. Šiame straipsnyje gvildenami šie sutarčių aiškinimo metodų ribojimų atvejai: integracijos (sujungimo) išlyga (angl. merger clause), privalomos sutarčių formos reikalavimų ir sutarčių aiškinimo santykis ir sutarčių aiškinimo ypatumai prievolėje įvykus teisių ir pareigų perėmimui arba pasikeitus asmenims. Be abejonės, šie atvejai apima ne visus galimus sutarčių aiškinimo ribojimų atvejus (pavyzdžiui, contra proferentem taisyklė irgi apriboja įprastą sutarčių aiškinimą, tačiau ji nėra šio straipsnio tyrimo dalykas). Būtent šie sutarčių aiškinimo metodų ribojimai pasirinkti todėl, kad jie ypač išryškina sutarčių aiškinimo metodų taikymo problemas ir todėl, kad teismų praktikoje nėra vienos nuomonės, kaip tos problemos turėtų būti sprendžiamos. Ypač aktuali šio straipsnio tema Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, suintensyvėjus privačių subjektų komercinei veiklai už Lietuvos teritorijos ribų, kai šalių tarpusavio teises ir pareigas dažnai reguliuoja sudėtingos sutartys, kuriose vartojamos kompleksinės bei specialios sąvokos. Šio straipsnio tikslas - atskleisti sutarčių aiškinimo metodų turinį ir nustatyti nagrinėjamų sutarčių aiškinimo metodų ribojimų probleminius aspektus bei, kiek leidžia apimtis, pateikti galimus šių problemų sprendimo būdus ir kryptis.