Ar įmanoma sąžinės laisvė nuo pačios sąžinės?
| Author(s) | ||
|---|---|---|
Vytauto Didžiojo universitetas | ||
Obelenienė, Birutė | Vytauto Didžiojo universitetas |
| Date Issued |
|---|
2007 |
Straipsnyje nagrinėjamas sąžinės fenomenas. Atkreipiamas dėmesys į nuomonių apie sąžinę įvairovę: dažniausiai kalbama ne apie tai, kas yra sąžinė, bet apie sąžinės laisvę. Apie ją rašoma visose civilizuotų kraštų konstitucijose, nevaržoma sąžinės laisvė visuotinai pripažįstama kaip viena iš pamatinių demokratinių žmogaus teisių. Tačiau šiandien vyraujantis moralinis reliatyvizmas, kai tapo įprasta, kad žmogaus sąžinė yra jo paties vertybių ir moralinių normų šaltiniu ir kūrėju, yra klaidinantis. Straipsnyje pateikiama sąžinės samprata ir įvairūs jos tipai. Pabrėžiama, jog egzistuoja objektyvi moralinė tvarka, kurią žmogaus protas sugeba atpažinti, nes gebėjimas atpažinti, kas yra gėris ir kas yra blogis, yra įrašytas į pačią žmogaus prigimtį. Atskleidžiama sąžinės ugdymo galimybė ir būtinybė, atkreipiant dėmesį į sąžinės formavimo procese svarbų elementą – sąžinės informavimą. Parodoma, kad žmogus turi žinoti pagrindinius moralinius principus, kuriuos galėtų pritaikyti apsispręsdamas, tačiau vien žinojimo nepakanka – žmogui labai svarbi motyvacija ir geras pavyzdys.
By using the method of synthetic analysis the article presents conscience as a phenomenon and stresses the importance of this analysis in the modern pluralistic society. Universal experience of humankind proves the fact that conscience is an undeniable fact in the person. In order to understand conscience we have to understand the concept of the person. The misinterpretation of the essence of a person inevitably leads to the misinterpretation of the essence of conscience. It is obvious that conscience is a very complicated phenomenon that finds itself under the influence of social and cultural factors.As a traveller needs road signs that indicate his direction towards the chosen destination, in the same way the person needs certain rules in his way of life. Nevertheless, signs and rules alone are not enough to help people in their life’s journey. There has to be wisdom to help to understand the signs and to teach them to read the latter as well as to guide them on the way where there are no signs. This wisdom is the person’s conscience or moral ability that gives a subjective insight of what is good and what is evil as well as reveals his/her moral obligations. The ability to discern good from evil is inscribed in the nature of the person. Usually a distinction is made between conscience as a moral ability that shows people their moral obligations and motivates to carry them out, and conscience as a practical moral decision that prompts people their moral obligations in concrete situations. Despite different opinions there is a universal agreement that conscience is in its essence related to the virtuous order desired by God and that it is localised not exclusively in the mind and the will but in the depths of spiritual soul where those two elements are closely interconnected. Thus conscience is more than just the mind, or the will, or feelings. It is the core of the human person. [...].