Skolininko nesąžiningumo vertinimo problemos fizinių asmenų bankroto procese
Šiame straipsnyje nagrinėjamos skolininko nesąžiningumo nustatymo problemos sprendžiant fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo klausimą. Visų pirma vertinama, kaip turėtų būti suprantami Fizinių asmenų bankroto įstatymo (FABĮ) 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatyti nesąžiningo skolininko veiksmai. Nustatyta, kad neteisėti veiksmai turėtų būti aiškinami kaip veiksmai, kuriais visiems skolininko kreditoriams padaroma žala, kuri iš esmės reiškia jo tapimą nemokaus ar nemokumo gilinimą, prisiimant papildomus skolinius įsipareigojimus. Toks kreditorių pažeidimų nustatymas iš esmės rodo ir kolektyvinį fizinio asmens bankroto proceso pobūdį dar iki šio proceso pradžios, kai skolininko veiksmai, pažeidžiantys kreditorių visumos interesus, laikytini užkertančiais kelią pasinaudoti bankroto procedūromis. Nustatyta, kad veiksmai, kurie formaliai atitinka FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatytus veiksmus, tačiau neturėjo įtakos skolininko nemokumui, neturėtų užkirsti kelio iškelti bankroto bylą.Antra, straipsnyje analizuojami aktyvų ir pasyvų skolininko nesąžiningumą rodantys veiksmai. Nustatyta, kad FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatytų veiksmų atlikimas savaime neturėtų reikšti skolininko nesąžiningumo. Tam nustatyti reikia vertinti ir nesąžiningų veiksmų įtaką skolininko nemokumui, t. y. ar skolininkas tapo nemokus dėl nesąžiningų veiksmų, kokią įtaką toks veiksmas padarė skolininko nemokumui. Trečia, straipsnyje analizuojamos fizinio asmens (verslininko) nesąžiningumo nustatymo problemos, kylančius teismų praktikoje ir taikant Europos Sąjungos teisę.
This article deals with the problems of determining bad faith of a debtor in the stage of commencement of bankruptcy proceedings. First, it focuses on the bad faith actions as established in Article 5(8)(2) of the Law on Bankruptcy Proceedings of Natural Persons (LBNP). Unlawful (dishonest) acts should be construed as acts aimed at harming all its creditors, which essentially means making it insolvent or aggravating insolvency by incurring additional obligations. Such a finding of creditors’ default also reflects, in essence, the collective nature of the insolvency proceedings of a natural person where the actions of the debtor adversely affecting the creditors as a whole are to be regarded as precluding recourse to the insolvency proceedings. It has been established that actions which formally correspond to the actions set out in Article 5(8)(2) of the LBNP but which did not affect the insolvency of the debtor should not preclude opening of bankruptcy proceedings.Second, the article analyzes the actions that show bad faith of the debtor. It has been established that the performance of the acts set out in Article 5(8)(2) of the LBNP should not in itself constitute dishonesty of the debtor. To determine this, the impact of unfair practices on the insolvency of the debtor, whether the debtor has become insolvent because of dishonest acts which have affected the insolvency of the debtor. Thirdly, the article analyzes the problems of determining the dishonesty of a natural person (entrepreneur) that arise in case law and in the application of the European Union Law.