Teisė į sveikatos priežiūros paslaugas kaip konstitucinė teisė

Šiame straipsnyje yra analizuojama Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė į sveikatos priežiūrą, minėtame Konstitucijos straipsnyje vartojamų sąvokų „medicinos paslaugos“, medicinos pagalba“, „nemokama medicinos pagalba“, „valstybinė gydymo įstaiga“ konstitucinė samprata. Šių sąvokų turinys turi esminės reikšmės formuojant Lietuvos Respublikos sveikatos sistemą, identifikuojant valstybės pareigos rūpintis žmogaus sveikata įgyvendinimo reikalavimus bei apibrėžiant sveikatos priežiūros paslaugų finansavimo parametrus. Šiuo straipsniu yra tiriama Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies jurisprudencija, asmens teisė į sveikatos priežiūrą analizuojama valstybės socialinės orientacijos bei solidarumo konstitucinių teisės principų kontekste.

Generally, the author of this paper found out that it is likely that the notion of free of charge medical services is an independent constitutional notion and is separate from the notion of state guaranteed healthcare services. The dichotomy of the aforementioned constitutional notions implies a two tier health care services financing mechanism: free of charge medical services should be financed by the state budget and the state guaranteed healthcare services by supplementary public funds gathering instruments. Moreover, the analysis of constitutional doctrine implies a right for the state to choose the exact mechanism of supplementary public funds gathering instrument, as far as it corresponds to the constitutional requirements of solidarity and effectiveness. The author of this paper criticizes the constitutional doctrine of state institutions, as it pays not enough attention to the regulatory framework and restraints on the commercial activity of the private healthcare providers in comparison to a mere corporate control of the state healthcare providers.