Contra spoliatorem taikymo problemos civiliniame procese
| Date |
|---|
2019 |
Straipsnyje nagrinėjama contra spoliatorem prezumpcijos taikymo problematika civiliniame procese. Analizuojama, kokia yra šios taisyklės kilmė, jos taikymas užsienio teismų praktikoje. Straipsnyje daug dėmesio skiriama bendrosios teisės sistemos teisinio reglamentavimo ir teismų praktikos analizei, kurioje sprendžiama dėl šios taisyklės taikymo. Nustatyta, kad bendrosios teisės tradicijos valstybėse ši prezumpcija yra siejama su reikšmingų bylai įrodymų išsaugojimu, kuris gali apimti ir tam tikrą laikotarpį iki iškeliant bylą, o jos pažeidimas sukelia rimtas procesines pasekmes (sankcijas) įrodymus praradusiai (jų nepateikusiai) šaliai. Sankcijos taikymo pagrindas gali būti ir neatsargus įrodymų praradimas ar sunaikinimas. Taip pat analizuojami skirtumai tarp contra spoliatorem taikymo bendrosios teisės sistemos valstybėse ir Lietuvoje. Kadangi civilinį procesą reglamentuojantys teisės aktai contra spliatorem prezumpcijos nenustato, aptariami ir susisteminami Lietuvos teismų praktikos pavyzdžiai taikant contra spoliatorem prezumpciją: kokiais atvejais ši taisyklė taikoma, koks jos praktinis pagrindas. Todėl šioje srityje būtent formuojama teismų praktika leidžia atskleisti pagrindinius šios taisyklės taikymo aspektus. Taip pat apibendrinama ir analizuojama teismų praktika, kurioje pripažįstama galimybė netaikyti contra spoliatorem prezumpcijos civiliniame procese. Straipsnyje nustatyta, kad tokie atvejai, remiantis proceso operatyvumo reikalavimu ir kooperacijos principu, turėtų būti išskirtiniai, pateisinami konkrečių, svarbių teisinių vertybių apsauga.
The article analyses the practical problems of the application of contra spoliatorem in civil procedure. The court can render a correct and founded judgment only if participants in a procedure present all relevant evidence timely and properly. Nevertheless, sometimes participants fail to present evidence, hide and/or destroy them and burden efficient examination of the dispute. Obviously, such procedural behavior shall not be tolerated. Namely, contra spliatorem allows the court to render a judgment even if not all relevant evidence are presented. The roots of contra spoliatorem are also analyzed in this article. Though contra spoliatorem lacks normative background in Lithuania, the author has found that this presumption derives from the general principle of cooperation in civil procedure. Also, the case law has clearly recognized this presumption. The article examines relevant case law in which this presumption has been applicable. The author has found these basic rules of the application of contra spoliatorem in Lithuania: the court shall determine the subject matter of the dispute and burden of proof; it is applicable only to the participants in a procedure who know what specific evidence they have to present; submission of evidence at the late stage of the civil procedure does not give rise to the application of this rule; it is applicable to all means of evidence which exist. If the evidence is lost, this presumption is not applicable. Also, the case law suggests that contra spoliatorem may not be applicable in certain cases, for instance, when the participant in a procedure refuses to submit existing evidence since it contains confidential information. Nevertheless, such example is an exception to the obligation to present all relevant evidence and should be interpreted strictly.