Lygiateisiškumo principą užtikrinančių institucijų teisinio statuso problemos

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio l dalyje nustatyta, jog asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmenų teisių ir laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme. Gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka [1]. Ir Jungtinių Tautų Paryžiaus principai, ir ES Tarybos direktyva, įgyvendinanti vienodų sąlygų taikymo principą asmenims nepaisant jų rasės arba etninės priklausomybės, nustato valstybėms tam tikras gaires, kaip jų įstatymų leidėjai turėtų įtvirtinti lygiateisiškumo principą užtikrinančių institucijų statusą, jų atskaitomybę, mandatą ir priimamų sprendimų galias, institucijos nepriklausomumą, jos veiklos efektyvumą. Straipsnyje nagrinėjamos lygiateisiškumo principą užtikrinančių institucijų teisinio statuso problemos, lyginamuoju metodu analizuojami Lietuvos Respublikos lygių galimybių kontrolieriaus institucijos ir kitų ES valstybių narių lygiateisiškumo principą užtikrinančių institucijų steigimo bei veiklos pranašumai ir trūkumai.

The article 29 of the Constitution consolidates the principle of equality of all persons before the law, the court, and other state institutions and officers. The constitutional principle of equality of persons is a constitutional guarantee of the innate human right to be treated in the same manner as the others are treated. In its rulings the Constitutional Court has held for more than once that this principle obligates to apply uniform legal assessment to homogeneous facts and prohibits to arbitrarily assess essentially homogeneous facts in a different manner. Although the principle of equality is regulated by the Constitution, as well as national laws and international treaties, but the mechanism of its' practical implementation and a possibility to protect equality rights in reality is a great importance. The UN Paris Principles provide that a national human rights institution or the ombudsman's office should be established in the national Constitution or by a law that clearly sets out its role, procedure of appointment, mandate and powers, accountability. The ombudsman shall be accountable only to the Parliament, thus none of the executive power institutions or any other public or private institution, organization, or any politician may directly or indirectly interfere with his work. The national institution shall have an infrastructure which is suited to the smooth conduct of its activities, in particular adequate funding. The purpose of this funding should be to enable it to have its own staff and premises, in order to be independent of the Government and not be subject to financial control which might affect its independence. The Ombudsman's office should be based on pluralism and transparency. The UN Paris Principles provide that for equality body shall be given as broad a mandate as possible.