Are there social support services for male victims and perpetrators of domestic violence?

Supervisor Vilka Lolita.

Summary. Aim. This study examines the social support services available to male victims and perpetrators of domestic violence in order to restate a help-seeking attitude among underserved groups to support their functionality in child and family wellbeing. Method. Nine semi-structured interviews were conducted. The study participants comprised five social workers, two crisis counsellors, one case manager, and a social rehabilitation specialist. All professionals had a minimum of 5 years of experience working with families and people suffering from domestic violence and other forms of crises. MAXQDA® 2020, a programme for qualitative data analysis, was used to analyse the study data. Results. This study identifies that male perpetrators of domestic violence receive little to no support, as most of the social support services available to address domestic violence are focused on victims. When men become victims, they do not receive adequate support, as women and children are prioritised. The study also reveals that when men seek help, they face barriers including insufficient resources and unhealthy professional attitudes, making access to support difficult – especially when they are perpetrators of domestic violence.

Šiame tyrime nagrinėjamos socialinės paramos paslaugos, teikiamos smurto šeimoje aukoms ir smurtautojams vyrams, siekiant aptarti nepakankamai aprūpintų grupių pagalbos paieškas, taip pat paremti jų funkcionalumą vaiko ir šeimos gerovei. Buvo atlikti devyni pusiau struktūruoti interviu. Tyrime dalyvavo penki socialiniai darbuotojai, du krizių konsultantai, vienas atvejo vadybininkas ir socialinės reabilitacijos specialistas. Visi specialistai sukaupę ne mažesnę nei penkerių metų darbo su šeimomis ir asmenimis, kenčiančiais nuo smurto artimoje aplinkoje ir kitų krizių, patirtį. Tyrimo duomenims analizuoti buvo naudojama kokybinės duomenų analizės programa MAXQDA® 2020. Prieita prie išvados, kad vyrai, smurtaujantys šeimoje, gauna mažai paramos arba jos negauna visiškai, kadangi dauguma socialinės paramos paslaugų, skirtų smurtui artimoje aplinkoje spręsti, yra skirtos aukoms. Kai vyrai tampa aukomis, jie negauna tinkamos paramos, kadangi pirmenybė teikiama moterims ir vaikams. Tyrimas taip pat atskleidė, kad kai vyrai kreipiasi pagalbos, jie susiduria su kliūtimis dėl išteklių trūkumo ir netinkamo profesinio požiūrio, todėl sunku gauti paramą ypač tais atvejais, kai jie smurtauja šeimoje. Remiantis tyrimu darytina išvada, kad smurto šeimoje politika ir praktika turėtų skatinti ir remti socialinės paramos paslaugas vyrams aukoms ir smurtautojams. Tokios tarnybos turėtų sutelkti dėmesį į strategijas, kurios padidintų smurtautojo motyvaciją ir pasirengimą keistis, taip pat ragintų nukentėjusius vyrus ieškoti pagalbos. Teigtina, kad socialiniams darbuotojams reikia mokymo ir išteklių, kad jie galėtų dirbti su aukomis ir smurtautojais vyrais.