Kavoliškojo modernizacijos diskurso trajektorijos ir naujojo sakralumo paradigma

Straipsnyje analizuojamos Vytauto Kavolio modernizacijos teorijos ištakos fundamentinėje kultūros normų ir pasakojimų tradicijoje, kurioje sakralinės ir pasaulietinės konstrukcijos įgalina modernizuoti dabartį pagal tam tikrą sąmoningumo struktūrų santykį su praeitimi ir ateitimi. Kavolio metodologijos ir teorinių įžvalgų susiformavimui yra svarbios kintančios istorinio pasakojimo ir kitų naratyvų formos, romantinio individualizmo, kolektyvinio heroizmo, tragedijos, komedijos, realizmo ir ironijos žanrai. Apžvelgiama Kavolio multidisciplininiu aspektu tiriama civilizacinių sociokultūrinių paradigmų kaita bei diferencijuotas jų epistemų poveikis globaliai pasaulinei apjungčiai, struktūriniai ryšiai tarp simbolinių konstrukcijų ir socialinės aplinkos, tarp skirtingo pobūdžio simbolinių konstrukcijų. Straipsnyje ginamas požiūris, kad mokslininko plėtoti sąmoningumo istorijos tyrimai tapo metodologiškai nepakeičiamu civilizacinio diskurso komponentu, siekiant apibūdinti reikšmių visumos pokyčius ir jų funkcionavimą visuomenėje, teoriškai tipologizuojant ir modeliuojant orientacijas į save, gamtą, visuomenę, transcendenciją bei pažinimo organizavimo formas. Kavolio tiriamos naujojo sakralumo formos pasauliniame civilizacinių procesų kontekste implikuoja humanistinę ateities viziją.

The article deals with Lithuanian-American sociologist Vytautas Kavolis’ approach to modernization, globalization and religious revival. His approach is based upon constructive discourse wherein problems can be formulated from both Western and non-Western perspectives. In Kavolis’ writings, Western forms of thought are insightfully compared to Chinese, Indian, Islamic, African and other forms of thinking. According to Kavolis, cultural modernization should be thought of as a universal multidirectional process. It takes place not only in one particular, for example, Western civilization, but also in other (practically, in all) cultures and civilizations. This process takes place on several levels and is multidirectional in terms of space and time. The most obvious conclusion of Kavolean analysis is that religious revivals and upheavals taking place in the West are less likely to become despotic because Western civilizational framework tends to subordinate religion to secular culture. As a consequence, one might ask a question whether the process of secularization should be interpreted as a much more general development towards secular morality. The author of the article suggests that Kavolis’ humanistic vision hopefully predicts that the future of our global culture will not be described in terms of a strife between the “sacred” and the “secular” (irrespective of ideological differences and political orientation that might spell out both these terms – the sacred and the secular), because this cultural future will simply be described in terms of an interaction between mythology and practical humanism.