Gydytojo žinios, nustatant susirgimo diagnozę. Medicininių standartų vaidmuo, formuojant jas

Straipsnyje nagrinėjami komunikaciniai barjerai, kuriuos turi įveikti šiuolaikinės biomedicinos žinios, keliaudamos pas diagnostinį sprendimą priimantį gydytoją; šių barjerų neįveikimo pasekoje atsiranda žinių, reikalingų teisingam sprendimui, trūkumas ir iš to kyla sekančios jo darbo kokybės problemos. Parodoma būtinybė aiškiai atskirti bendrąsias gydytojo žinias (pvz., parodytus įvairiausių egzaminų metu) ir tą jų dalį, kurią jis prisimena ir panaudoja praktiškai. Šio atskirimo svarba kyla iš to, kad plačiausios žinios apie tam tikrą susirgimą neturi jokios vertės, jeigu konkrečioje klinikinėje situacijoje gydytojas jų neprisimina ir nepanaudoja. Tokiu atveju teisinga diagnozė nebus nustatyta, pacientas negaus reikiamo gydymo. Juridiškai tai kvalifikuojama, kaip gydytojo klaida, kuri sukelia jo baudžiamąją arba civilinę atsakomybę. Medicinos žinioms, kuriais gydytojas disponuoja konkrečioje sprendimo priėmimo situacijoje, apibūdinti, siūloma speciali metodika – Individuali Diagnostinių Žinių Struktūra (IDŽS). Dėstomi ir aptariami jos pagalba atlikto gydytojo žinių tyrimo rezultatai. Tyrimas parodė, kad dabartiniai reikalavimai gydytojo diagnostinėms žinioms ženkliai viršija jo atminties realias galimybes. Šis neatitikimas atsirado ir nuolat didėja, sparčiai augant medicininių žinių apimčiai ir pastoviai kylant diagnostinės veiklos standartams. Parodoma, kad dabartinė gydytojo diagnostinių žinių struktūra susiformavo kaip adaptacija prie jos realias galimybes viršijančių reikalavimų. Ši adaptacija vyksta: • nepanaudojant žinių apie ženklią šiuolaikiniam mokslui žinomų susirgimų dalį; • apribojant kitos žinių dalies atkūrimo konkrečioje diagnostinėje situacijoje galimybes (taikant vadinamąjį pasyvų jų prisiminimą); • išskiriant nedidelę grupę aktyviai panaudojamų diagnozių. Pagrindinės tokios adaptacijos pasekmės yra tai, kad: užprogramuojamos gydytojo diagnostinės klaidos (ignoruojant dalį medicininių žinių ir apribojant kitų panaudojimą);panaudojamų konkrečioje praktinėje situacijoje žinių struktūra formuojasi stichiškai, priklausomai nuo atsitiktinų veiksnių, kas sumažina priimamų sprendimų tikslumą ir patikimumą. Nagrinėjamos šių problemų teisinės pasekmės - gydytojo diagnostinės klaidos, kurios kelia jo teisinę atsakomybę. Aptariami vadybiniai ir teisiniai šių klaidų prevencijos būdai. Parodoma, kad prevencijos pagrindą turi sudaryti kryptingas gydytojo žinių formavimas, panaudojant šiuolaikinius, gydytojo žinių struktūrą aktyviai formuojančius NICE tipo gydymo standartus, o taip pat vykdant sistemingą gydytojo klaidas sukeliančių spragų ir deformacijų jo žiniose išaiškinimą ir korekciją.

The paper focuses on the structure and content of doctor‘s knowledge that he uses making a diagnosis. It is analysed the ever increasing demands to doctor’s knowledge , arising from ever growing bulk of medical knowledge and increasing public expectations to the quality of medical service. The sources of incongruence between increasing demands to the doctor’s knowledge and its ability to meet them are discussed. Lithuanian law sets up maximal demands to the doctor – he must possess every existing medical knowledge that can be useful treating his patient and in the case of proven lack of some such knowledge is responsible for any damage made by unsuccessful treatment. This demand overpasses the real capacity of human memory and stimulates spontaneous adaptation processes. The paper proposed a special methodology for examination of the content and the structure of a doctor’s knowledge. This methodology is used for empirical study of doctor’s diagnostic knowledge. The study discovered ways in which the doctor adapts to the modern, his capacity overpassing demands. Two principle ways of his adaptation have been demonstrated. 1. Great part of possible diseases is excluded from memory and from diagnosis; 2. The approach to information on another part of possible diseases is impeded. They are available only when some additional prerequisites are present. Both adaptations really simplify the diagnosis and dumps the memory. However it is done at the expense of the dropping the quality of diagnosis. The ways for solution of this problem are discussed.