Baudžiamasis persekiojimas sąvokomis ir vadybiniu aspektu

Straipsnis skirtas baudžiamojo persekiojimo, kaip svarbiausios kovos su nusikalstamumu priemonės, turiniui atskleisti. Lyginami ankstesnės ir dabar galiojančios (nuo 2003 m. gegužės 1 d.) procesinės formos pagrindiniai institutai. Baudžiamojo persekiojimo procesinės formos lyginamos remiantis ne sovietmečio, o 2003 metų išvakarėse galiojusia teisine tvarka. Nagrinėjama, kas skiria kvotą, parengtinį tardymą nuo ikiteisminio tyrimo, kokia buvo ir yra subjektų – kvotėjo, tardytojo, vadovų ir prokuroro, veikiančių baudžiamajame persekiojime, procesinė padėtis, jų tarpusavio sąveika. Toks lyginimas atliekamas analizuojant atitinkamus teisės šaltinius ir remiantis svarbesniais baudžiamojo persekiojimo praktinės veiklos rezultatais. Straipsnio autorius nustato, kad galiojantis baudžiamojo proceso teisinis reglamentavimas vis dar išlieka painus, nes atskiri neblogai pasiteisinę institutai be pagrindo atmesti, siūlomi tobulinimo būdai neretai ignoruojami. Be to, nevisapusiškai apgalvota, sukonstruota, įteisinta ir įgyvendinama baudžiamąjį persekiojimą vykdančių subjektų tarpusavio sąveika taip pat sukelia bereikalingą trintį, o kartais ir žmonių teisių ir laisvių pažeidimus, reikalauja vis didėjančių materialinių ir kitokių organizacinių išteklių. Telkiant atitinkamų institucijų, pirmiausia policijos, pajėgas tik ikiteisminiam tyrimui atlikti, nepagrįstai nukenčia kitų atitinkamoms įstaigoms priskirtų funkcijų įgyvendinimas. Kita vertus, ikiteisminio tyrimo funkciją ir materialiniu, ir organizaciniu požiūriu sulyginus su kitomis institucijų darbuotojų vykdomomis funkcijomis, kurioms atlikti nereikia aukštesnio profesinio pasirengimo ir praktinės veiklos patirties, krito ikiteisminio tyrimo darbo prestižas, sumažėjo ir minėtą funkciją vykdančių pareigūnų personalo profesionalumas. Straipsnio pabaigoje autorius pateikia siūlymus, kaip spręsti atskleistas problemas.

The article is devoted to the matter description of penal persecution as a decisive instrument in the fight against crime and to the comparison of former and present (valid since 2003 05 01) key institutions of procedural form. Penal persecution procedural forms are compared to legal procedure which worked before 2003. The article looks into differences between interrogation, preliminary investigation and pre-trial investigation as well as the former and present interaction and procedural status of subjects – interrogator, investigator, head officials and prosecutor – in the penal persecution. The comparison is carried on the basis of certain law sources with the analysis of penal persecution practice results. The author states that the present rules of procedure contain certain confusion and are not properly balanced because they refuse some institutions which have previously well justified themselves and also ignore suggested ways of improvement. Besides, the interaction among different subjects executing the penal persecution is not working as it has to and therefore brings some misunderstandings and often breach of human rights and freedoms. At the same time the demand for material and other organizational resources is growing. Concentration of responsibilities delegated to certain police institutions purely on pre-trial investigation work reduces the strength of other institutions. On the other hand, the qualification of pre-trial investigation has been put on the same level with responsibilities that do not need higher professional skill and experience which resulted in the falling of pre-trial work prestige as well as to the decrease of police staff professionalism. At the end of the article the author presents recommendations of how to solve the listed problems.