Komercinių žymenų teisinės apsaugos problemos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje: kai kurie prekių ženklų teisės ir apsaugos nuo nesąžiningos konkurencijos normų santykio aspektai
| Author | Affiliation | |
|---|---|---|
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas |
| Date |
|---|
2025 |
Straipsnyje, remiantis teisės doktrina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, analizuojamas prekių ženklų teisės ir nesąžiningos konkurencijos instituto normų santykis, siekiant atsakyti į klausimą, kada ir kokia apimtimi prekių ženklo savininkas gali ginti savo teises, pažeistas kitam ūkio subjektui savo komercinėje veikloje naudojant prekių ženklui tapatų ar į jį klaidinamai panašų žymenį, remdamasis nesąžiningos konkurencijos instituto, o ne prekių ženklų teisės, normomis. Daroma išvada, kad dėl Lietuvos teismų praktikoje taikomo akumuliavimo principo tokią teisę prekių ženklo savininkas turi visais atvejais, jei yra pagrindžiamos specifinės nesąžiningos konkurencijos delikto taikymo sąlygos, tačiau, atsižvelgiant į platesnę prekių ženklų teisės teikiamą apsaugą ir mažiau sudėtingas pažeidimo įrodinėjimo sąlygas, taip pat į tai, kad to paties pažeidimo kvalifikavimas pagal abu materialiuosius teisinius pagrindus iš esmės jokių papildomų gynybos priemonių ieškovui nesuteikia, nesąžiningos konkurencijos instituto normų taikymas su prekių ženklo savininko teisių pažeidimu susijusiuose ginčuose didesnę praktinę reikšmę įgyja tik tais atvejais, kai įrodinėjami atsakovo neteisėti veiksmai pagal prekių ženklų teisę būtų laikomi teisėtais. Konstatuojama, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje iš esmės pripažįstama galimybė pripažinti nesąžiningos konkurencijos veiksmu prekių ženklui tapataus ar į jį panašaus žymens naudojimą, nepažeidžiantį prekių ženklų teisės, tačiau dar nėra pateikta išaiškinimų, kokiais atvejais toks pažeidimas galėtų būti nustatytas. Įvertinus tai, kaip Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje aiškinamas Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 straipsnio 1 punktas, bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudenciją prekių ženklo savininko teisių pažeidimo klausimu, daroma išvada, kad galimybė nesąžiningos konkurencijos veiksmu pripažinti teisėtą pagal prekių ženklų teisę žymens naudojimą yra labai ribota ir iš esmės susijusi su atvejais, kai prekių ženklui tapatus ar į jį klaidinamai panašus žymuo naudojamas nepanašioms prekėms ar paslaugoms, sukeliant painiavos galimybę, arba kitais nei prekių ar paslaugų atskyrimo tikslais, jei toks naudojimas nebūtų pripažintas pažeidžiančiu prekių ženklo funkcijas pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo formuojamą prekių ženklo funkcijų teoriją.
The article, based on legal doctrine and the practice of the Supreme Court of Lithuania, analyzes the relationship between the norms of trademark law and the institute of unfair competition, seeking to answer the question when and to what extent a trademark owner can rely on the norms of unfair competition rather than trademark law in defence of his rights, violated by use of a sign identical or confusingly similar to the trademark. It is concluded that due to the principle of accumulation applied by Lithuanian courts, the trademark owner has such a right in all cases, if in addition to trademark infringement the specific conditions for the application of the tort of unfair competition are justified. However, taking into account the broader protection provided by trademark law and the less complex conditions for proving an infringement, as well as the fact that the additional qualification of the trademark infringement as an act of unfair competition does not grant the plaintiff any additional legal remedies, the application of norms of unfair competition in disputes related to the infringement trademark own - er‘s rights gains practical significance only if the actions of the defendant would be considered lawful under trademark law. It is noted that the Supreme Court of Lithuania essentially accepts the possibility to qualify the non-infringing use of the mark under the trademark law as an act of unfair competition, yet no explanations insofar have been provided as to when such an infringement could be established. Taking into account how Article 15(1) (1) of the Competition Law is interpreted in the practice of the Supreme Court of Lithuania, and the jurisprudence of the Court of Justice of the European Union on the trademark infringement, it is concluded that the possibility of finding the non-in - fringing use under the trademark law prohibited under the norms of unfair competition is very limited. Such a possibility is essentially restricted to cases where a sign identical or confusingly similar to the trademark is used for dissimilar goods or services, if such actions cause confusion in the market, or for purposes other than distinguishing goods or services, insofar as such use would not constitute trademark infringement in accorance with the function theory developed by the Court of Justice of the European Union.