Institutional changes in contemporary theatre
| Author(s) | |
|---|---|
Dzikevich, Elena | High Theatre School named after M. S. Schepkin, Russia |
Mykolo Romerio universitetas |
| Date Issued |
|---|
2013 |
Metodologiniam kiekvieno estetinio šios srities tyrinėjimo diskursui kyla iššūkis neužmiršti meninių ir socialinių teatro meno transformacijų vienovės. Autorės požiūriu, institucinė meno teorija kaip tik ir yra metodologinės nuostatos, leidžiančios tyrinėtojui iš tikrųjų atsižvelgti į minėtąją vienovę, pavyzdys. Svarbiausias tai atskleidžiantis dalykas yra institucinės meno teorijos požiūris į tarp spektaklio ir žiūrovų susidarančią psichinę distanciją, jos istorinę institucionalizaciją klasikoje ir vėliau vykusius jos institucinio statuso pokyčius, galiausiai pakeitusius klasikinį teatro estetinį režimą neklasikiniu. Institucinė teorija dėl šį pokytį paskatinusių priežasčių į jį žvelgia kaip į meninį, o dėl jų pasekmių įtvirtinimo – kaip į socialinį. Tad ši teorija leidžia stebėtojui išlaikyti pusiausvyrą tarp šiuolaikinio teatro institucinės padėties meninio ir socialinio turinio. Šis straipsnis yra autorės pastanga išryškinti pačius reikšmingiausius institucinius šiuolaikinio teatro pokyčius.
the abovementioned unity. There is the key point that demonstrates it – the approach of the institutional theory of art to the problem of psychical distance between performance and spectators, its historical institutionalization in the phenomenon of classical and the following changes within this institutional state that finally brought theatre from classical to non-classical aesthetic regime. Institutional theory looks at this transition as artistic in the inspiriting causes, but societal is focused on fixation of their results. So, this theory allows an aesthetic observer keep the balance on the blade of the artistic and the societal contents of the institutional state of contemporary theatre. This article is the author’s attempt to point out the most significant institutional changes in contemporary theatre.