Lietuvos interesai naujojoje Europos Sąjungos institucinėje sąrangoje: mažoritarizmas ir konsensualizmas
| Author(s) | |
|---|---|
Maniokas, Klaudijus | Vilniaus universitetas |
Lietuvos Teisės universitetas |
| Date Issued |
|---|
2004 |
Siame straipsnyje analizuojamas vienas pagrindinių Tarpvyriausybinės konferencijos, kuri suderino sutartį dėl ES konstitucijos, klausimų - kvalifikuotos daugumo balsų apibrėžimas. Straipsnyje teigiama, kad šis klausimas tiesiogiai susijęs su ES valstybių narių galia naujojoje ES, ypač atsižvelgiant j tai, kad balsavimas kvalifikuota dauguma, įsigaliojus šiai sutarčiai, taps sprendimų priėmimo norma. Pagrindinė straipsnio tezė skelbia, kad naujoje sutartyje užfiksuotas naujas kvalifikuotos daugumos apibrėžimas (pagal formule 55:65) gali iš esmės pakeisti ES sprendimų priėmimo sistemą. Ji iki šiol rėmėsi sutarimu, o tai natūralu konsensualinėms demokratijoms, pasižyminčioms segmentuota visuomene. Naujas kvalifikuotos daugumos apibrėžimas būdingas mažoritarinel demokratijai. Naujoji ES netenkina jos kriterijų, netgi priešingai - išsiplėtusi ES bus labiau segmentuota nei iki šiol. Straipsnyje teigiama, kad Išsiplėtusios ES skirtumams valdyti galima pasitelkti kitų būdų. Užuot efektyvumo problemas sprendus daugumos balsavimo metodais, buvo galima suteikti daugiau galimybių sustiprintam bendradarbiavimui bei naujiems reguliavimo Instrumentams. Šios priemonės, žinomos kaip atvirojo koordinavimo metodas, vis dažniau naudojamos pastaraisiais metais Ir naudingos tuo, kad valstybėms palieka daug laisvės siekiant bendrų tikslų. Tos laisvės ekonomiškai, socialiai Ir kultūriškai skirtingesnėje Europos Sąjungoje reikės daugiau, o ne mažiau, tad vien mažoritarinės demokratijos būdais problemos išspręsti neįmanoma.
The article concludes that a bigger EU needs a better balance of available instruments to tackle increased diversity. Decision-making methods characteristic to majoritarian democracies can be used only in homogeneous societies. They could be a consequence of real convergence in the EU and not an instrument for achieving it. This confusion between the ends and means in the on-going constitutional debate should be corrected to avoid persistent problems of isolation and exclusion.