Žudiko socialinės dezadaptacijos raida pagrindiniais jo gyvenimo tarpsniais
Mykolo Romerio universitetas |
| Date Issued |
|---|
2009 |
Remiantis tyrimo medžiaga ištirtas šios bendrosios dezadaptacijos kriminogeniškumo atsiradimo mechanizmas. Pagrįsta būsimojo žudiko kriminogeninės dezadaptacijos teorija. Jos pagrindas yra teiginys, kad būsimųjų žudikų bendroji dezadaptacija iš esmės pakito ir tapo kriminogenine dezadaptacija, kai įvairiausio pobūdžio asmens problemos ir jų pasekmės tiesiogiai virsta kriminalinio elgesio priežastimis (motyvais, aplinkybėmis). Taigi susidaro labai pavojinga kriminogeninė situacija, kai paaštrėjusios bet kokios asmens problemos tiesiogiai padidina jo pasirengimą padaryti žmogžudystę. Remiantis atliktu žudikų tyrimu pagrindžiamas teiginys, kad jų kriminogeninė dezadaptacija plėtojosi būtent taip: pagrindiniais jų gyvenimo etapais didėjanti bendroji dezadaptacija (nesugebėjimas adekvačiai spręsti gyvybiškai svarbias problemas, iškylančias įvairiose jų gyvenimo srityse, ypač šeimoje, mokykloje, darbovietėje) kėlė įtampą, nepasitenkinimą ir agresiją, o būsimieji žudikai, susiję su kriminaline terpe (susidūrimas su ja šeimoje, per bendraamžius ir kitaip), nukreipia šią įtampą ir nepasitenkinimą į vis ryžtingesnį pasirengimą spręsti visas problemas didindami kriminalinį aktyvumą. Remiantis tyrimo rezultatais siūlomi būdai baudžiamajai politikai ir nusikalstamumo prevencijos strategijai tobulinti.
Characteristic sets of factors for each stage are presented and interpreted in terms of the interaction between the future murderer’s general disadaptation at a certain stage and an increasing criminal involvement (which can be interpreted in the broadest way: criminal culture, activities, communication, perception, etc.). The concept of criminogenic disadaptation (increased probability for a person to commit a crime, in the present research - a homicide) is proposed. This concept suggests that the basis for the criminogenic disadaptation (at least in the case of this study) is an inner tension caused by the general disadaptation and the factors that channel this tension into a criminal act. It is suggested that this channeling does not reduce the tension and, therefore, causes further criminalization. Therefore, the criminogenic disadaptation causes a situation in which any personal problem directly becomes a new stimulus to criminal activities. With reference to the results of the present empirical research, it is shown that such a path to crime commitment was the most typical among the murderers under investigation. The possible ways to improve the criminal police and crime prevention strategies are suggested in the paper.