Ginkluoto konflikto samprata tarptautinėje humanitarinėje teisėje ir jos taikymo problemos moderniuose ginkluotuose konfliktuose
Mykolo Romerio universitetas |
| Date Issued |
|---|
2008 |
Šiame straipsnyje nagrinėjama problema, ar šiuo metu tarptautinėje humanitarinėje teisėje esanti ginkluoto konflikto samprata bei jos požymiai atitinka XXI amžiaus ginkluotų konfliktų ir kitų ginkluotos jėgos panaudojimo formų keliamus teisinius iššūkius. Šio straipsnio pirmojoje dalyje analizuojama šiuo metu tarptautinė humanitarinėje teisėje (tarptautinėje ginkluoto konflikto teisėje) įsitvirtinusi ginkluoto konflikto samprata, atskleidžiami jos požymiai, ypatingą dėmesį skiriant konflikto subjekto arba konflikto šalies požymiui bei konflikto intensyvumo (organizuotumo) požymiams. Taip pat pateikiama šių požymių interpretacija, atsižvelgiant į ginkluoto konflikto rūšį pagal teisės aktus, tarptautinių teismų jurisprudenciją bei doktrinos atstovų nuomonę. Daroma išvada, kad, nežiūrint bandymų bei norų ginkluoto konflikto sampratoje akcentuoti objektyvius požymius, vėliau valstybės juos aiškina ir taiko subjektyviai, dominuojant valstybės valiai. [...]
The present article deals with the problem whether the concept of armed conflict embedded in international humanitarian law is sufficient to meet legal challenges posed by the new armed conflicts of XXI century. The first part of the article analysis the concept of armed conflict according to the current framework of International Humanitarian Law. The main attention is focused on two points: requirement for the party to the armed conflict and intensity of the armed conflict. It is widely accepted that only state can be a party to the international armed conflict with the specific exception to the nations seeking selfdetermination, however, many more problems arises while dealing with the requirement for non-state party to the non-international armed conflict. Neither commentaries nor jurisprudence provides precise criteria for such party except its capability to wage protracted armed violence and organisation. Therefore it is evident that in most cases (with exception of Second Additional Protocol) the main decision on the existence of non-international armed conflict is taken by the state (or international community). Therefore even objective criteria as party's organisation and conflict's intensity becomes subjective in the course of actual application by the states. [...]