Legal realism & judicial decision-making
Mykolo Romerio universitetas |
Date Issued |
---|
2012 |
Apskritai, vienas iš svarbiausių teisinio realizmo palikimų yra supratimas, jog teisminiai sprendimai (nutartys, nuosprendžiai) paprastai neatspindi tikrojo teisminių sprendimų priėmimo. Dabar šį požiūrį pripažįsta dauguma mokslininkų, net ir nepritariančių kitiems teisinio realizmo teiginiams. Skirtingi teisės realistai akcentavo skirtingus veiksnius, turinčius įtakos sprendimų priėmimui. Kai kurie realistai teigė, jog teisėjų asmenybė yra svarbiausias veiksnys; kiti akcentavo nuojautos svarbą; dar kiti akcentavo išvystytą intuityvų atsiliepimą į tam tikras faktų grupes. Apskritai, dauguma realistų neneigė teisinių taisyklių svarbos; tačiau teisinės taisyklės, anot realistų, yra ne išimtinai formalios teisinės taisyklės, aptinkamos formaliuose teisės šaltiniuose. Anot realistų, neformalios taisyklės yra lygiai tokios pat svarbios, o gal net svarbesnės; dauguma šių taisyklių yra instrumentalistiniai principai, atspindėti kiekvieno teisėjo teisminėje filosofijoje. Nors teisės realizmas yra dažnai vaizduojamas kaip judėjimas, palaikęs kraštutines pozicijas ir nagrinėjęs teisėjavimą nemoksliškai, tačiau jo tikrieji tikslai buvo visiškai priešingi: sustiprinti teisės stabilumą ir aiškumą nustatant tikruosius veiksnius, lemiančius teismų sprendimus, ir nagrinėti sprendimų priėmimą empiriniu metodu. Ir nors teisės realistai neartikuliavo savo judėjimo tokiu būdu, tačiau jis galėtų būti laikomas pirmąja moksline teisėjavimo teorija lyginant su visomis kitomis prieš tai buvusiomis teorijomis. Teisinis realizmas, kaip sąmoningai save identifikavęs judėjimas, gyvavo neilgai, tačiau jo poveikis buvo stipus ir ilgai trunkantis.
The two grand theories of judging – legal realism and legal formalism - have their differences set around the importance of legal rules. For formalists, judging is a rule-bound activity. In its more extreme versions, a judge is seen as an operator of a giant syllogism machine. Legal realists, in contrast, argue that legal rules, at least formal legal rules, do not determine outcomes of cases. Legal realism has been misunderstood almost everywhere outside its birthplace – the United States. Continental legal theory, for one, views legal realism as practical, down-to-earth, hard-nosed school of thought which is opposed to the more “scientific” theories. The purpose of this article is two-fold. First, to show what legal realists really stood for - that contrary to the popular myth, they did not maintain that formal legal rules do not matter at all; that most of them considered legal rules to be important, only many of those rules are informal rules. Second, contrary to the popular understanding in Continental legal theory, legal realism by its nature was not an antiscientific theory of judging - in fact, it was either a first scientific theory of judging or at least its prototype.