Lietuvos Seimo 1936 metų reforma
| Date Issued |
|---|
2006 |
Lietuvos 1922 metų Konstitucija įtvirtino vadovavimo valstybei sistemą, užtikrinančią parlamento hegemoniją ir vykdomosios valdžios institucijų (prezidento ir Ministrų kabineto) subordinaciją parlamentui, bet po 1926 m. perversmo į valdžią atėjusios jėgos ėmėsi ją pertvarkyti, sistemos centru paversdamos vyriausybę. Teisiniu požiūriu šios pastangos pirmiausia buvo atspindėtos 1928 metų Konstitucijoje, kuri buvusias svarbiausias išimtines Seimo funkcijas – įstatymų leidybą, valstybės biudžeto ir jo vykdymo tvirtinimą, tarptautinių sutarčių ratifikavimą, baudžiamųjų bylų dėl valstybės išdavimo ar tarnybinio nusikaltimo ministrams kelimą – padalijo Seimui ir Respublikos prezidentui: visa tai Seimo nesant arba tarp Seimo sesijų buvo leista atlikti Respublikos prezidentui. Nuolatinis Seimo darbas taip pat buvo pakeistas darbu sesijomis, išsaugota prezidento teisė paleisti Seimą anksčiau laiko, o svarbiausia – paskelbta apie terminų netaikymą pirmojo po šios Konstitucijos pasirodymo Seimo rinkimuose. Vadovaujantis pastarąja nuostata, Seimas Lietuvoje 1927 –1936 m. apskritai nebuvo šaukiamas. Dėl politinių aplinkybių nutarus pagaliau jį sušaukti, pirmiausia buvo pasirūpinta, išleidžiant naują Seimo rinkimų įstatymą, pasiekti visišką jo narių lojalumą valdantiesiems. Tuo nesitenkinant, imtasi priemonių dar ir kiek galima teisiškai labiau apriboti to Seimo narių – tautos atstovų – iniciatyvos ir parlamentines galimybes. Tuo tikslu Seimo sušaukimo išvakarėse Respublikos prezidento išleistu įstatymu buvo panaikintas senasis 1924 metų Seimo statutas, besiremiantis klasikinėmis demokratinemis parlamento veiklos taisyklėmis, ir nustatyta ypatinga, itin ribojanti Seimo iniciatyvą ir galimybės, tvarka naujam Statutui rengti ir priimti. Šiuo atvėju nebuvo atsižvelgta ir į Seimo statuto specifiką, skiriančią jį nuo kitų teisės aktų.
The Constitution of Lithuania of 1922 has established a state ruling system that guaranteed a clear hegemony of the parliament and the subordination of the executive institutions (the President and the Cabinet of Ministers) to the parliament. However, the powers that came after the revolt of 1926 have started to reorganize the system by making the government a central power. From the legal point of view, these efforts have been firstly reflected in the Constitution of 1928 which has divided the formerly essential functions of the Seimas – the legislative function,approval of the budget and its execution,initiation of criminal proceedings for treason or professional offences of ministers – between the Seimas and the President of the Republic. In the absence of the Seimas or between its sessions all these functions were allowed to be performed by the President of the Republic. At the same time, the continuous work of the Seimas was replaced with sessions, whereas the President retained his power to release the Seimas prematurely and, most importantly, it was announced that no term was applicable for elections of the first Seimas under the Constitution. Based on the latter provision, during the period of 1927 – 1936 the Seimas was not assembled at all. When the Seimas had finally been assembled as a result of political circumstances, as a matter of priority the executive took care of the total loyalty of its members to the executive by passing a new Law on Elections to the Seimas. In addition, the initiative rights and parliamentary powers were reduced to an even greater extent. For this purpose a new law by the President of the Republic which was passed on the eve of the assembly to the Seimas abolished the old Seimas Statute, since the latter was based on the classical rules on democratic parliamentary activities.