Kodėl sunku kalbėti apie Europos tapatybę?
Mykolo Romerio universitetas |
| Date |
|---|
2012 |
Straipsnio tikslas – įvardyti svarbiausius sunkumus, kylančius apmąstant Europos tapatybę, bei nurodyti jų įveikimo būdus. Sunkumai skirstomi į dvi kategorijas – į santykinius sunkumus, kurie yra įveikiami Europos tapatybės problemą apmąstant tam tikru kampu ar įvedus kai kurias papildomas sąvokas, ir į fundamentalius sunkumus, kurie Europos tapatybei yra konstitutyvūs, todėl niekada neišnyks ir jų įveika turės būti nuolatinė. Pirmajai kategorijai priklauso geografinės Europos apibrėžties nustatymas, kultūrinės įvairovės problema, krikščionybės vietos įvardyjimas, Europos tapatybės neigimas dėl moralinių motyvų bei dėl tam tikrų epistemologinių principų. Fundamentalieji sunkumai, siekiant nustatyti Europos tapatybę, kyla iš pačios ieškomos tapatybės esmės – jai būdinga ypatinga dinamika, derinanti substancijos ir substancijos nuolatinės krizės momentus, dinamika, neatsitiktinai atitinkanti žmogaus asmens ontologinę sąrangą.
The role of Christianity in European identity is also problematic, but it can be determined without approaching Christianity as an original system of values or truths, one of many systems in the world and in Europe, instead it can be seen as a way of thinking, enabling the aforementioned ability to transcendent oneself. Difficulties of moral character while speaking about European identity, are overcome when we discontinue interpreting European history from the positions of the claimant exceptionally, but from the perspective of ethical requirement to take historic responsibility. Whereas principal denying of the European identity which we find in Jacques Derrida’s works is simplex: it reflects the moment of a steady crisis characteristic only to this identity, but does not take into account its other constituent - the reality of substance. Fundamental difficulties in aiming to determine European identity stem from the very essence of the sought identity, it is revealed in its particular dynamics of combining the substance and the on-going crisis of this substance. But, precisely this original configuration, expressed through the concept of “an open substance” has to be considered for the definition of European identity. Historically it can be demonstrated that this special identity rose not by accident, it corresponds to the structure of sameness of a human individual perceived as a person: Europe became what it is for the philosophical anthropology internalised by its people.