Aristoteliškoji juslinės substancijos samprata ir individo problema
Mykolo Romerio universitetas |
| Date Issued |
|---|
2012 |
Straipsnyje analizuojama substancijos sąvokos prasmė teorinėje Aristotelio filosofijoje bei iš jos kylantis individo supratimas. Atskleidžiama, į kokį prieštaravimą veda vienos iš substancijos sąvokų reikšmių – subjekto (upokeimenon) – loginis ir fizinis-empirinis tyrimas ir kaip Aristotelis šį prieštaravimą išsprendžia. Sprendimo esmė glūdi substancijos sutapatinime su forma, o tai leidžia substanciją kaip individualų subjektą tapatinti su jos esme (quidditas). Ši operacija lemia individo sampratą: Aristotelio teorinės filosofijos sistemoje individas tampa tik priemone rūšies egzistavimui išlaikyti, o mokslinis pažinimas apskritai nelaiko individo tikruoju savo objektu. Tokia Aristotelio substancijos interpretacija, nors ir nėra vienintelė galima, vyravo Vakarų metafizikoje iki pat XIX amžiaus, keldama įtampą su pirmaisiais mūsų eros amžiais atsiradusiu žmogiškosios substancijos kaip asmens suvokimu: straipsnis atveria šio tolesnio mąstymo perspektyvą.
The following interpretation of the substance of Aristotle, although not being the only one possible, was predominant in Western metaphysics till the 19th century, raising the tension with the perception of human substance as a person emerging during the first ages of our era (stoic, neo-Platonism and mostly Christianity): the article uncloses the perspective of this further thinking.