Specialių žinių panaudojimo teisiniuose procesuose unifikavimas: realijos ir iššūkiai
| Date Issued |
|---|
2016 |
Valstybėje vykstančių teisinių procesų įvairiapusiškumas ir jų tarpusavio integralumas lemia, kad teisės ir teisinės sistemos tampa vis labiau ir labiau indiferentiškos, susijusios, o tuo pačiu ir unikalios. Kartu teisinių procesų savarankiškumas, kurį lemia paprastai kodifikuotų teisės aktų reliatyvus autonomiškumas, sąlygoja šių teisinių procesų formų skirtingumą arba netapatumą. Procesinių formų skirtingumas arba netapatumas nesvetimas ir vienai iš teisiniuose procesuose dažnai naudojamų tiesos nustatymo priemonių – specialių žinių panaudojimui. Specialios žinios kaip viena iš tikėtinos tiesos pažinimo būdų yra viena svarbiausių įrodinėjimo proceso sudėtinių dalių, be kurių paprastai negali apsieiti tokių žinių neturintys teisininkai, priimantys juridiškai reikšmingus sprendimus administracinėse, baudžiamosiose, civilinėse ir kitose bylose. Specialių žinių procesinės formos atskirose procesinėse teisės šakose yra reglamentuojamos atskiruose įstatymuose, šių formų reikšmingumas ir panaudojimo leistinumas yra aptartas ilgametėje nacionalinėje bei tarptautinėje teisminėje praktikoje. Deja, bet procesinių teisės šakų lyginamoji teisinė analizė metodiškai verčia pripažinti tai, kad vis dėl to specialių žinių panaudojimas teisiniuose procesuose yra toli nuo unifikavimo siekiamybės. Tai, kad aptariamų žinių panaudojimas teisiniuose procesuose yra netapatus neretai kelia diskusiją apie tai, kad taip ir lieka neaišku, kodėl vienoje teisės šakoje apsiribojama tik eksperto dalyvavimu, tuo tarpu kitose teisės šakoje esama tiek specialisto, tiek ir eksperto dalyvavimo atmainų. Jeigu Lietuvos baudžiamajame procese galime rasti tiek specialisto, tiek ir eksperto dalyvavimo formas, tai štai civilinio proceso teisėje apsiribojama tik eksperto dalyvavimu. Štai administraciniame procese įrodomus byloje galima rinkti tiek eksperto išvados, tiek ir specialistų paaiškinimų pagrindu, tuo tarpu, kaip ir minėta, baudžiamajame procese reikšmingi duomenys renkami, be kita ko, ekspertizės akto, specialisto išvados pagalba. Taigi šie pavyzdžiai parodo, kad skirtinguose teisiniuose procesuose esama ne tik skirtingai įvardijamų specialias žinias turinčių subjektų, bet ir netapačių įrodymų šaltinių arba įrodymų šaltinių formų. Tokia juridiškai reikšmingų terminų bei sąvokų samplaika netapačiuose teisiniuose procesuose, kurių baigtis neretai gali tapti kito proceso pradžia, lemia teisinio aiškumo ir tikrumo abejones.
The versatility and integrity of current State legal processes determine that the law and legal systems are becoming more and more indifferent, linked and at the same time unique. Besides, the independence of legal processes, which is usually leading by relative autonomy of codified legislation, predisposes the variation of their forms. The diversity of procedurai forms is also fundamental to special knowledge which is usually applied to legal processes as a legal measure for trath determination. Special knowledge, as one to discover a probable truth, is the most important component of the evidence process. Special knowledge empowers lawyers to make legally signifieant decisions in administrative, criminal, civil and other cases. The procedural forms of special knowledge have particular regulation in different branches of procedural law. The significance and admissibility to apply these forms are widely discussed in rich national and International courts’ practice. Unfortunately, the use of special knowledge in legal processes is far from unification and it’s systematically proved by comparative legal analysis of procedural law branches. So, it’s still unclear why one branch of law is limited to the participation of expert while the other branches recognise both - expert and specialist.